LT EN

Naujausios naujienos

        Klaipėda

    Old Castle Harbour Klaipėda

  

            Memel

   

Daugelį metų Lietuvą garsinusi jachta "Audra" emigravo į Ukrainą ... 

Daugiau apie tai rasite šiuo adresu:

http://www.marinusmediaprojects.com/lt/top/bures-ir-zmones/Jachta+Audra/

       Kas tas "MARINUS" klubas ?

 

                       

  

Lietuvos marinistikos žurnalistų klubas „Marinus" yra vienas pirmųjų Lietuvoje įkurtų bent jau žurnalistus vienijančių klubų.

Dar 1997 metų gegužę įregistruotas Klaipėdos miesto žurnalistų ir buriuotojų klubas „Marinus". Toks klubas atsirado todėl, kad žurnalistai norėjo būriuoti. Tai padaryti lengviau buvo susivienijus į klubą. 2000 metais klubas „Marinus" vienijo 15 narių. Jo prezidenu buvo žurnalistas Venantas Butkus.

2005 metų gegužę klubas atsinaujino. Į jį įstojo daugelis jaunesnių jūrinėmis temomis rašančių žurnalistų. Tų pačių metų rugsėjį įregistruoti nauji klubo įstatai ir pavadinimas. Jis tapo Lietuvos marinistikos žurnalistų klubu „Marinus". Klubo prezidentą nuspręsta rinkti kas dvejus metus rotacijos būdu. 2005-2007 m. klubo prezidentu buvo žurnalistas Vidmantas Matutis, 2007-2009 m. - žurnalistas Gediminas Pilaitis. Nuo 2009 m. birželio klubui vėl vadovauja Vidmantas Matutis.

Šiuo metu klube yra 18 narių - ne tik spaudos ir televizijos žurnalistų, bet ir buriuotojų. Keturi klubo nariai - turi nuosavas jachtas.

Vienytis į klubą jūrinėmis temomis rašančius žurnalistus privertė tai, jog teko ir prieš valdžios institucijas kovoti už savo teises gauti informaciją. Taip pat teko įrodinėti, kad jūrinėmis temomis rašantys žurnalistai neturi užsidaryti vien savo redakcijose, o daugiau keliauti, kad suvoktų, kaip jūrinis verslas, uostai vystosi kitose šalyse.

Kartu keliaujant, susitinkant „Marinus" klube kilo ne viena gera idėja. Klaipėdos viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje klubo narių paskatinimu atidaryta keturvėjininko, aistringo buriuotojo Salio Šemerio Šmerausko skaitykla su marinistiniu fondu. Jūrinėmis temomis rašančių žurnalistų paskatinti ne vienas jūrininkas, jūreivystei neabejingas žmogus padovanojo bibliotekai savo sukauptus archyvus.

Konstatavus faktą, jog Klaipėdai trūksta jūrinių akcentų, Lietuvos marinistikos žurnalistų klubo  „Marinus" nariams kilo idėja monumentu ar paminklu pagerbti laivus, kurie iš Klaipėdos uosto išplaukė su Lietuvos vėliava ir negrįžo. Pradėta mąstyti apie paminklo formą ir buvo pasirinktas albatroso siluetas. Idėją pateikėme buvusiam susisiekimo ministrui Algirdui Butkevičiui. Jis ja susižavėjo ir dar prieš metus žadėjo padaryti viską, kad paminklas, skirtas Lietuvos tūkstantmečiui, būtų pastatytas Smiltynėje ant vandens šalia Klaipėdos uosto laivybos kanalo prieš Lietuvos jūrų muziejų. Vakarų laivų gamykloje iš metalo lakštų buvo pagamintas 12 metrų aukščio Albatroso siluetas.

Viena iš daugelio „Marinus" idėjų yra ir 2007 m. įsteigtas „Albatroso" prizas. Jis skiriamas kiekvienais metais per praeitus metus labiausiai nusipelniusiems žmonėms propaguojant jūrinę kultūrą.

O po keletos metų nemažų pastangų, „Marinus" klubo narių inciatyva, prie Lietuvos jūrų muziejaus iškilo „Albatroso" paminklas, kuris tapo tradicine vieta jūros veteranų pagerbimui ir vieta, kur  jūriniai renginiai naujai vienija šalies jūrinę bendruomenę.

If you want to sell or buy a sailingboat or motorboat, parts & accessories, www.balticmarinas.com is the right

 place to start.   Write us an e-mail:  eastmarinas@gmail.com 

 Looking for quick sale !

    

            FOR SALE  S/Y  "BECKER 27"

        Located in Klaipeda , LITHUANIA

              e-mail: eastmarinas@gmail.com 

                  Price by agreement ...

 

           

  See more info:

 

                       http://magicsails.blogspot.com/2011/10/parduodama-jurine-kreiserine-jachta.html 

 

                                                          http://www.marinusmedia.com/article/archive/219/

 


    Reconstruction of the Port of Šventoji

     Šventoji is a lovely resort town and an old fishermen's settlement, situated 35 km north of Klaipėda. Until the 18th century the port of Šventoji was a strong competitor for then existing ports of the Baltic Sea. However, presently the poor state of Šventoji port requires fundamental reconstruction.

    The reconstructed port will serve small pleasure boats and yachts; in this way it will enhance tourism development in Šventoji. The port will primarily be used for local fishermen; however it will also serve specialized rescue, oil spillage containment, fire fighting, marine environment, fish breeding, and coastal guard boats.

    In 2010 Action Plan for the Implementation of the Reconstruction Programme of the Port of Šventoji was renewed and approved by the Ministry of Transport and Communications of the Republic of Lithuania.

During the first stage of the rehabilitation of the main functions of the port, about 80 berthing places for the ships are going to be installed by 15th June this year. About 35 small pleasure and fishing ships to 10 m length will have the opportunity to stay at the Eastern Quay and about 45 ships to 12 m length in the Western part of the port.

    State Enterprise Klaipėda State Seaport Authority is authorized by the Law of State Seaport of Šventoji to manage and perform all the required functions for the Port of Šventoji operates and attracts yachts, pleasure and fishing boats as well as tourists.

      Depth of the Šventoji Port navigational channel will be to - 3 m, and from - 2,5 m to - 2 m depth at the quays. Both cleaning works of the port channel and construction of floating quays are to be financed by State Enterprise Klaipėda State Seaport Authority own funds.

      In May 2010 the company of Spanish Engineers "Alatec" performed feasibility study of the alternatives for the restoration of the main functions of the Port.

APPROVED OPTION 2-B :645 metres length southern breakwater, 494 units of berthing places, value of the project  53.346.868 EUR.

    The detailed territory plan is to be prepared by March 2012, technical design is to be ready by the very the end of the year 2012 and the construction works of the expected to be financed from EU funds project are to be started in the year 2013 and finalized in 2016.

   The majority of preparatory works, the technical project, construction of the infrastructure and piers, dredging of the port waters, and reconstruction of the existing quays is expected to be financed  from  the  EU  structural  funds.

    Anyway, feel free to come to Šventoji Port by your yacht, boat or by any other means and get experienced a very fine sand of the  Baltic Sea beach as well as hospitality of the Lithuanian people.

   Preparatory works of Šventoji port are coordinated by Director for Šventoji port Airida Čėsnienė.  E-mail: a.cesniene@port.lt

      Dovanų kuponai    mūsų teikiamoms paslaugoms maloniai nustebins Jums brangų žmogų ar pradžiugins Jūsų gerą draugą. Ši Jūsų dovana  padės  jiems  patirti kūrybingos veiklos įkvėpimą ir polėkį. Jau po pirmųjų fotografijos ar videofilmavimo  pamokų  kursų  klausytojai  supras, kad gavo vertingą dovaną, kuri padės išraiškingai  fiksuoti  svarbiausias  gyvenimo akimirkas šeimoje ir su draugais, o gal  bus naudinga darbe ar kelionėje. 

   Dovanokite  artimiesiems  smagias,  romantiškas   bei neužmirštamas  fotosesijas  gamtoje ir  įdomiuose  interjeruose  su šeima  ar draugais.

   Jei planuojate nudžiuginti Jums brangius žmones ar norite daugiau informacijos apie mūsų dovanų kuponus mūsų paslaugoms, prašome užsiregistruoti užpildant anketą  arba   skambinti tel.:  +370 686 70687.

 Dovanų kuponus galima įsigyti šioms paslaugoms:

1. Fotografijos ir videofilmavimo kursai.

2. Fotosesijos ( asmeninės, vestuvių, krikštynų, šeimos, vaikų, šeimos ir   kolektyvo švenčių, reklaminės ir kitomis progomis ).

3.Videofilmų ir videoklipų įvairioms progoms gamyba.

4. Iškyloms ir kelionėms jūrine kreiserine jachta.

5. Fotografijų albumų ir foto knygų maketavimui ir gamybai.( galima  kartu    su fotosesijomis ).

  Dovanų kuponai fotopaslaugos ir foto-video kursams galioja visus metus.

 Dovanų kuponų galiojimo laikas iškyloms numatomas išrašant kuponus.

  Lietuvos marinistikos žurnalistų 

         klubas "Marinus"

     yra vienas pirmųjų Lietuvoje įkurtų   žurnalistus vienijančių klubų.

                                   NAUJIENOS               

 

 

 

   Jūsų  akyse gimsta  naujas    šios  svetainės    variantas :  www.marinusmediaprojects.com  

 

 

   Kviečiame aktyviai dalyvauti marinistinių projektų kūrime ...

 

 

   

 Kapitonas Eimutis Astikas ir jo knyga "Mačiau žaliąjį spindulį". Skaityti daugiau ...



 Marinistikos ir jūrinės kultūros paveldo propagavimo bei išsaugojimo veikla gyvenančios Viešosios  įstaigos    „Marina Visio" steigėjo VGIK‘o diplomanto,režisieriaus

 ir kino operatoriaus bei fotografo Juozo Mažono kūrybinė veikla Vakarų Lietuvoje

 prasidėjo daugiau kaip prieš tris dešimtmečius.
  Jūros, Lietuvos pajūrio ir Žemaitijos tematika  dešimtys sukurtų dokumentinių filmų, šimtai televizijos laidų, ilgas sąrašas sėkmingai įgyvendintų reklamos ir leidybinių projektų - visa tai kelių dešimtmečių autoriaus kūrybinis kraitis. 
       Lietuvos buriuotojai ir jūrininkai su nostalgija prisimena marinistines TV laidas „Jūros spalvos" , „Jūra", kurios visą dešimtmetį buvo transliuojamos per BTV, LNK, TV-3 ir LTV televizijas.    

     VšĮ  „Marina Visio"  Vakarų Lietuvoje teikia įvairias reklamos, viešųjų ryšių, leidybos, filmų kūrimo, fotografijos ir kitas paslaugas , pastoviai aktyvina darbą su Lietuvos bei užsienio žiniasklaida , propaguoja buriavimo sportą, marinistines tradicijas.


   Toks dovanų kuponas mūsų teikiamoms paslaugoms  maloniai nustebins  brangų žmogų ar pradžiugins draugą. 

    Paslaugos už dovanų        kuponus: 

 Fotografijos kursai

 ◊ Videofilmavimo kursai 

 ◊ Fotosesijos 

 ◊ Videofilmų ir videoklipų

    gamyba

Iškylos ir kelionės jachta

 

       Jei norite išmokti

  fotografuoti ar filmuoti vaizdo

  kamera, spauskite čia...

 Tobulėjimui ribų nėra !!!  

 

  Vestuvių

fotografavimas 

ir

filmavimas

 Dokumentinio filmo

"Nemuno deltos balsai"

PREMJERA

 "Marinus " klubo iniciatyva

   pastatytas      "Albatroso" paminklas nuo šiol sveikins visus atplaukiančius laivus ir

Klaipėdos svečiams  liudys apie stiprų tautos ryšį su jūra.

 

 

    Juozo Mažono kūrybos

       ir kelionių geografija

  

Didžiąją mano kūrybinių darbų dalį užima jūrinė tematika, jūrininkų gyvenimas , jūros romantika, žodžiu viskas kas telpa žodyje - marinistika.   

    Šio žemėlapio pagalba  Jūs

keliausite ten, kur aš lankiausi su filmavimo kamera ir fotoaparatu.


Svarbiausia Lietuvos dalis

 


Parduodama burinė jachta

"BECKER 27"  Klaipėdoje



Iškylos ir kelionės

jūrine kreiserine jachta

     Jei pavargote nuo miesto

triukšmo, įtampos darbe arba  paprasčiausiai reikia tikro poilsio, tai padovanokite sau ir draugams iškylą ar net  kelionę po baltomis burėmis .




                                                     

 

  

               Dokumentiniai filmai 

               Televizijos produkcija 

               Videoreklama                                                              

 

 

         Premjera

       Dokumentinis filmas "Nemuno deltos balsai" apie unikalią Nemuno deltą ir Rusnės salos gyventojus 

     

                  "Nemuno deltos balsai"

                      

           Žiūrėti filmą ...                                                                 Improvizuotoje "kino salėje" pristatytas naujas filmas.

 

      Paskutinį rugsėjo šeštadienį Rusnės salos bei visą Nemuno deltos padangę šventiškai ir vasariškai nušvietė saulė. Gamta

palankiai stebėjo  K. Banio etnografinėje sodyboje - muziejuje besiburiuojančius dviračiais atvykusius šilutiškius, Rusnės bendruomenės narius, svečius iš toliau ir net iš Vokietijos bei kito užsienio.

      Čia , šiltoje šeimyninėje atmosferoje, vyko asociacijos "Nemuno deltos namai" tarptautinio projekto "Gamtosauga - regioninės plėtros pagrindas" baigiamasis renginys.

     Etnografinės sodybos daržinėje improvizuotoje "kino salėje" pristatytas asociacijos "Nemuno deltos namai" užsakymu sukurtas dokumentinis filmas "Nemuno deltos balsai".

    Šių eilučių ir filmo autorius dėkingas visiems renginio ir filmo premjeros dalyviams už plojimus ir puikius , šiltus atsiliepimus,

kūrybinės sėkmės palinkėjimus.

Štai keletas mano užfiksuotų šventės akimirkų ...

 

                                    

 

                                               

                                                                                        

              Juozas Mažonas

           režisierius, kinooperatorius                                                                              

  



 

  Dok. Filmas   Pirmieji lietuviai Teksase

 

     Marinistinių televizijos laidų „Jūros spalvos" kūrėją Juozą Mažoną žurnalistiniai keliai 2004 -aisiais buvo nuvedę netgi į JAV   Teksaso valstiją, į kur emigravo pirmieji lietuviai - iš Mažosios Lietuvos.

    Pažymint Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje atidaryta paroda "Pirmieji lietuviai Teksase". Projektą sudaro trys dalys:  paroda, katalogas  ir  videofilmas.

     Dokumentinį filmą apie lietuvininkų emigracija pristatė filmo autorius, režisierius ir operatorius Juozas Mažonas.

     Pirmosios žinios apie pamario krašto gyventojų emigraciją į Teksaso valstiją Amerikos lietuvių spaudoje pasirodė prieš gerą dešimtmetį. Iki tol retas kuris žinojo, kad pirmieji lietuviai emigrantai buvo ne iš Didžiosios, bet iš Mažosios Lietuvos.

     Kodėl pirmieji lietuviai nuo Baltijos jūros, pasukę į tolimąją Ameriką apsigyveno prerijų krašte? Priežasčių daug - pagrindinė, kad smėlėtame Pamario krašte trūko derlingų žemių ir tai privertė žmones kitur ieškoti laimės.

     Emigrantai iš Europos, po dviejų ir daugiau mėnesių kelionės per Atlanto vandenyną, atplaukdavo buriniais laivais į Naujojo Orleano ar į Galvestono uostus. Po to mažesniais burlaiviais vykdavo toliau į vakarus iki naujai vokiečių įkurto Indianola uosto. Taip jie išvengdavo upių, įtekančių į Meksikos įlanką, kuriose nebuvo nei tiltų, nei keltų.

Pasiekę Indianola uostą, atvykėliai keliaudavo į paskirties vietą daugiausia pėsčiomis, brisdami per pelkes, sraunias upes, bandydami išvengti susirėmimų su vietos gyventojais - karingaisiais Kamanči genčių indėnais. Tai buvo itin varginančios ir pavojingos kelionės.

Emigrantų iš Mažosios Lietuvos kelius per trejetą dešimtmečių kruopštaus ir atkaklaus darbo išanalizavo Petsy Hand. Jos namuose dažnai susirenka pirmųjų lietuvių emigrantų palikuonys kuriems ji padėjo sužinoti savo giminių kilmę. Pirmosios emigrantų bangos į JAV Teksaso valstiją tyrinėtojos Petsy Hand giminė kilusi iš Pamario krašto dabartiniame Šilutės rajone.

Dauguma lietuvininkų buvo šviesūs ir raštingi žmonės. Jie ne tik skaitė iš namų atsivežtas knygas, bet ir gaudavo lietuviškus laikraščius iš Mažosios Lietuvos.

     Apie tai, kaip vienos šeimos istorijos tyrimai peraugo į kitų Teksaso lietuviškų šeimų protėvių paieškas pasakoja šis 2009 metais sukurtas režisieriaus Juozo Mažono dokumentinis filmas „Pirmieji lietuviai Teksase".

 

Vidmantas Matutis

žurnalistas

 

 Šio puslapio straipsniai:

                                   "Jūrų oazė" - tikras okeaninis gigantas

                                    Jūriniai kandidatai į rekordus 

  „JŪRŲ OAZĖ" - TIKRAS OKEANINIS GIGANTAS

                                                       Venantas Butkus

     Viena žymiausių kruizinių laivų kompanija „Royal Caribbean International" (RCI) jau pradėjo priiminėti užsakymus iš norinčiųjų pakeliauti didžiausiu pasaulyje laineriu „Oasis of the Seas" („Jūrų Oazė"), kuris į savo pirmąjį reisą išplauks  2009 metų gruodžio 12 dieną.

 

Jau keturiasdešimt metų gyvuojanti Norvegijos-JAV kruizinių laivų kompanija „Royal Caribbean International", įsikūrusi Majamyje, visada garsėjo ambicingais planais. Dabar jai priklauso apie 20 kruizinių laivų, iš kurių žymiausi „Freedom of the Seas" ("Jūrų Laisvė") ir „Independence of the Seas" („Jūrų Nepriklausomybė"). Šiuo metu tai didžiausi pasaulyje laineriai pagal tonažą ir vienu metu pervežamų keleivių skaičių. Tačiau naujasis kompanijos kruizinis laivas „Oasis of the Seas", kurį baigia statyti Aker Finnyards gamykla Turku mieste Suomijoje, pranoks ir juos.

„Tai bus pats didžiausias ir novatoriškiausias kruizinis laivas pasaulyje, talpinantis 5400 keleivių" -oficialiame RCI tinklapyje rašo kompanijos prezidentas Adam Goldstein. Architektūrinis stebuklas jūroje, kaip naująjį lainerį jau spėjo pakrikštyti reklamos kūrėjai, turės 16 denių, kuriuose išsidėstys ne tik 2700 kajučių keleiviams, bet ir 7 pramogų bei paslaugų kompleksai. Laivas neatsitiktinai vadinasi „Jūrų oazė": čia tikrai kiekvienas keleivis pagal savo pomėgius ir galimybes ras savąją oazę, kuri suteikia atgaivą nuvargusiam kūnui ir sielai.

 Ekskursiją po 360 metrų ilgio ir 47 metrų pločio lainerį pradėkime nuo promenados tako. Tai maždaug futbolo aikštės ilgio gatvė, kurios abejose pusėse išsidėsčiusios parduotuvės, barai, lauko kavinės ir keli aukštai gyvenamųjų patalpų. Po šią gatvę vaikščiojantys keleiviai virš galvos matys giedrą arba apniukusį dangų, nes pasivaikščiojimo tako nedengia net stiklinis gaubtas.

Prie promenados tako šliejasi Centrinis parkas. Tai irgi savotiška gatvė, tik daug platesnė ir joje daugiau žalumos: žolės gazonai ir nedideli lapuočių medžiai. Dieną parkas taip pat apšviečiamas natūralia šviesa.

Viršutinis denis skirtas sporto mėgėjams. Čia jų lauks 4 baseinai, įvairių žaidimų aikštelės, dirbtiniai paplūdimiai, alpinizmo sienelės.

 Pati egzotiškiausia ir efektingiausia lainerio pramogų komplekso dalis yra vadinamasis vandens teatras - Aqu Theater. Tai milžiniškas amfiteatras, užimantis visą lainerio laivagalį. Šio teatro scena - didžiausias gėlo vandens baseinas kada nors buvęs jūroje. Vakare, leidžiantis saulei į vandenyno bangas, šiame baseine bus atliekami, kaip rašome reklaminiuose leidiniuose, „širdį pavergiantys teatrališki draminės akrobatikos, sinchroninio plaukiojimo, vandens baleto ir profesionalaus nardymo pasirodymai". Saulėlydžiu ar mėnesienos nutviekstu vandenynu besigrožiantiys amfiteatro žiūrovai išvys ir fontanų „fejerverką", lydimą sinchronizuotos muzikos ir prožektorių žaismo.

Į savo pirmąjį reisą „Jūros oazė" išplauks iš Amerikos Venecija vadinamo Floridos kurorto Fort Lauderdale.

Jūriniai kandidatai į rekordus

Vidmantas Matutis

 

Klaipėdos uoste dažnai skelbiama apie įvairius rekordus - ilgiausią ar didžiausią atplaukusį laivą, krovinių kiekius. Lietuvos rekordų leidiniuose žinių apie Klaipėdos uostą, laivybą yra skurdokai.

 

Supjaustyti rekordininkai

Pernai uostas nuolat gyrėsi rekordiniais krovos rezultatais. Šiemet bendrovė „Klaipėdos Smeltė" ne kartą pranešinėjo apie vis didesnį atplaukusį MSC laivą.

Uosto direkcijos interneto puslapyje krovos ar priimtų laivų rekordai neatsispindi. Tai galėtų būti, nes akcentuotų gerus uosto veiklos rodiklius. Daugelis kitų uostų šalia pagrindinių duomenų pateikia ir atskirą skiltį apie rekordus.

Internetiniame puslapyje „rekordai.lt" paieškos sistema su žodžiais uostas, jūra, molas, laivyba, kapitonas, jūrininkas ir netgi žodžiu Klaipėda nepateikė nė vieno rekordo.

Surinkus žodį „laivas" nurodoma, kad greičiausi kariniai laivai yra 36 mazgų greitį išvystantys Lietuvos karinių jūrų pajėgų lengvosios fregatos F-11 „Žemaitis" ir F-12 „Aukštaitis". Bent vienas iš šių laivų jau yra supjaustytas į metalo laužą.

Didžiausias karinis laivas yra 64,8 m ilgio, 12 m pločio, 1500 t vandentalpos, 4 m grimzlės  vadovavimo ir aprūpinimo laivas „Jotvingis" (N42, buvęs "Vidar"), įsigytas 2006 m. balandį.

Į paieškos sistemą įvedus žodį „krovinys" nurodoma, kad sunkiausias automobilių krovinys yra 534 t, 33,683 m ilgio, 6,3 m pločio, 7,09 m aukščio vilkikais „MAN H95" ant 320 ratų puspriekabių 154 kilometrus iš Klaipėdos į Juodeikius 2008 m. birželio 18-20 d. gabenti du reaktoriai.

 

Pasenę rekordai

Naujausia Lietuvos rekordų knyga yra 2003 m. leidybos. Skiltyje „Vandens transportas" atspindėta 13 rekordų.

Didžiausi pasaulyje keltai nurodyti „Klaipėda", „Vilnius", „Kaunas". Jie yra įtraukti ir į Gineso rekordų knygą, kaip didžiausi laivai gabenę geležinkelio vagonus. „Klaipėda" prieš kelis metus buvo parduota vienai graikų kompanijai, „Vilnius" dar plaukioja, „Kaunas" - stovi.

Seniausias registruotas krovininis laivas - 1906 m. statytas dvistiebis burlaivis ir motorlaivis „Visnes". Šis 30 m ilgio laivas galėjo gabenti 175 t krovinį.

Ilgiausias žvejybinis laivas nurodytas 167 m ilgio, 24 m pločio, 7,5 m grimzlės, 20850 t vandentalpos „S.Girėnas".

Ilgiausi motorlaiviai - 11 „Kapitan Panfilov" serijos 146,21 m ilgio, 20,65 m pločio, 20 165 t vandentalpos laivų. Šiuo metu Lietuvos jūrų laivininkystė nebeturi nė vieno šių laivų. Du paskutinieji buvo parduoti pernai.

Didžiausias vidaus vandenų laivas - tūkstančio tonų talpos barža.

Didžiausia jachta - kauniečio Igno Minioto jachta „Laisvė". Ji yra 18,5 m ilgio, 5,5 m pločio, 14 vietų, 30 t vandentalpos.

Didžiausias katamaranas - 18 m ilgio, 25 mazgų maksimalaus greičio, 16 vietų Klaipėdos jachtų statykloje 1999 metais vokiečių šeimos užsakymu pastatytas motorinis katamaranas „Störtebeker I".

Didžiausias su kroviniu atplaukęs laivas nurodytas 230 m. ilgio motorlaivis „Gungnir-10". Juo 1982 m. rugpjūčio 29 d. į Klaipėdos uostą buvo atplukdyta 47 tūkst. t sorgo pupelių.

Didžiausiu su kroviniu išplaukusiu laivu nurodytas 243,5 m ilgio, 42 m pločio, 97 124 t dedveito Maršalo salų tanklaivis „Atlantia". Juo 1997 m. rugpjūčio 11 d. buvo išplukdyta 61 230 t mazuto.

Tolimiausia kelionė plaustu - 511 kilometrų Nerimi, Nemunu ir Kuršių mariomis iki Klaipėdos. 1996 m. vilniečio žurnalisto Vlado Kasperavičiaus vadovaujama vaikų įgula šį atstumą nuplaukė per 24 paras. Plaustas „Bliuškis" buvo sumontuotas iš 12 tūkst. plastmasinių butelių, galėjo atlaikyti 18 t svorį.

Tolimiausia kelionė irkline valtimi laikoma klaipėdiečio Gintaro Paulionio įveikti apie 1000 kilometrų per Baltijos jūrą. 1994 m. birželio 28 d. jis išplaukė maršrutu Klaipėda-Elando sala-Karlskrona-Treleborgas-Kopenhaga-Bornholmas-Kristianso sala - Klaipėda ir grįždamas žuvo netoli Kuršių nerijos.

Tolimiausia kelionė kanoja Baltijos jūroje įvykdyta prieš dešimtmetį. Vilniaus klajūnų klubo nariai Vytautas Germanavičius, Audronis Skurvydas ir Vytautas Žalys kanoja „Ragainė II" 1999 m. birželio 26 dieną išplaukė iš Palangos ir yrėsi pro Gotlando ir Elando salas. Per 12 parų įveikę apie 420 kilometrų jie liepos 9 d. pasiekė Kalmarą (Švediją).

 

Stebino masiškumu

Daugelis šių paskelbtų rekordų jau seniai nebeatitinka realybės, nes uostas ypač sparčiai vystėsi 2007 ir 2008 m., todėl pažėrė naujų rekordų. Jų niekas nefiksavo. Tačiau trys paskutinieji rekordai iki šiol nėra pakartoti.

Rekordus registruojančios agentūros „Factum" direktorius Vytautas Navaitis teigė, kad naujienas apie uostą sužinąs iš laikraščių arba jam praneša buvęs uosto locmanas Feliksas Rimkevičius. Oficialių pranešimų iš Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos jis negaunąs.

Įvairių su vandens transportu ir uostu susietų rekordų galėjo būti užfiksuota pernai, kai buvo rekordinė uosto krova. Naujų rekordų  šiemet galėjo pažerti ir pirmą kartą Klaipėdoje surengtas burlaivių regatos „Tall Ship Races" baigiamasis etapas.

Registruoti su uostu ir laivyba susietus rekordus gali bet kas. Agentūros „Factum" internetiniame puslapyje yra nurodyta Lietuvos rekordų registravimo tvarka ir reikalavimai. Iš Klaipėdos regiono į Lietuvos rekordų knygą drąsiai galėtų pretenduoti Jūros šventė kaip masiškiausias renginys. „Tall ship races" regata vienu metu į Klaipėdą pritraukė daugiausiai - 99 pramoginius laivų. Į rekordų knygą greičiausiai pateks ir jachta „Ambersail", kuri greičiausiai iš Lietuvos burinių laivų apiplaukė aplink pasaulį.

Masiškumu nustebino ir Klaipėdos uosto šiaurinio molo apgultis išlydint regatos „Tall Ship Races" dalyviuis. Gaila, kad niekas nebandė įvertinti, kiek vienu metu ant jo buvo susirinkę žmonių. Bet gal tai dar įmanoma padaryti pagal nuotraukas?

Galimi naujausi Klaipėdos uosto rekordai:

Didžiausias kruizinis laivas - 294,13 m. ilgio „Constellation"

Didžiausias konteinervežis -  2009 m. rugsėjį apsilankęs 259,5 m ilgio, 32,2 m pločio konteinervežis „MSC Aniello" su 13 m gramzda.

Didžiausios gramzdos laivas - 13,06 metro gramzdos, 228 metrų ilgio, 32 metrų pločio „Johann Jacob".

Didžiausiai metinė krova - 2008 m., kai Klaipėdos uostas krovė 29,88 mln. tonų.

2008 m. užfiksuota ir didžiausia naftos produktų krova - 9,36 mln. t, didžiausia birių trąšų krova - 5,56 mln. t, didžiausia konteinerių krova - 373,3 tūkst. TEU.

Šio puslapio straipsniai:

Lietuvos senųjų jūrininkų likimai

Genialus lenkas nuo Anglijos krantų 

LIETUVOS SENŲJŲ JŪRININKŲ LIKIMAI

Venantas Butkus

1938 metais "Jūros" žurnalas (Nr.9 ir Nr.11) skelbė, kad tuo metu 8 lietuviai turėjo tolimosios laivininkystės kapitono, 3 artimosios laivininkystės kapitono ir 7 tolimosios laivininkystės šturmano diplomus. Užsienyje jūrininkystės mokslus ėjo 35 lietuviai, iš kurių 6 mokėsi savo lėšomis, o 29 buvo valstybės stipendininkai (11 Italijoje, 10 Latvijoje, 6 Prancūzijoje, 1 Belgijoje, 1 Suomijoje). Antrasis pasaulinis karas išblaškė ir sunaikino Lietuvos prekybos laivyną, dauguma diplomuotų jūrininkų atsidūrė emigracijoje. Šioje "geležinės uždangos" pusėje buvo likę tik keletas vyrų, nepriklausomybės metais įgyvendinusių savo svajonę dirbti Tėvynės labui jūroje. Vieni, kaip paskutinysis "Šiaulių" kapitonas B. Monkevičius, žuvo sovietų kalėjimuose, kiti išgyveno, bet patyrė tremtį, perėjo nacistinių konclagerių ar sovietinių "gulagų" golgotas, neteko mėgiamo darbo. Tai ilgai buvę užmarštyje tragiško likimo žmonės, kurie, deja, ir šiandien, retai teprisimenami.

1. Štuthofas išgelbėjo nuo Sibiro

Berods, 1966 ar 1967 metų vasarą kolega Bernardas Aleknavičius, žinodamas, kad aš domiuosi lietuvių jūreivystės istorija, pasiūlė aplankyti Vilniuje gyvenantį buvusį tarpukario Lietuvos karinio laivo "Prezidentas Smetona" inžinierių-mechaniką Adolfą Darginavičių. Tai buvo labai netikėtas pasiūlymas.

 Nuo to laiko, kai mūsų pirmąjį ir vienintelį karo laivą rekvizavo okupacinė SSRS kariuomenė, buvo praėję jau daugiau kaip ketvirtis amžiaus, pažymėto įvairiausiais negandais. Žinojau, kad paskutinysis "Prezidento Smetonos" vadas kapitonas-leitenantas Povilas Labanauskas, nepaklusęs okupantų įsakymui iškelti raudoną vėliavą ir pakeisti laivo pavadinimą, su keliais karininkais nakties priedangoje jachta išplaukė į kitą, laisvą krantą. Kas kur išsibarstė ir eiliniai jūreiviai.

Sunku buvo patikėti, kad po tiek metų kaip niekur nieko gali savame krašte sutikti anų laikų jūrų karininką, kurio nuotrauką, vaizduojančią jį su su gražia paradine uniforma, dažnai aptikdavau prieškarinės spaudos leidiniuose, vartydamas juos M. Mažvydo bibliotekoje. Bet Bernardo informacija pasitvirtino: vienos Žvėryno gatvelės medinio namuko kiemelyje mus tikrai pasitiko buvęs Lietuvos karinio laivo "Prezidentas Smetona" inžinierius Adolfas Darginavičius. Nepaisant solidaus amžiaus, jis jau buvo bebaigiąs aštuntą dešimtį, nedidelio ūgio senukas atrodė dar gana žvaliai, nesiskundė atmintimi. Kalbėjo jis sklandžiai ir įdomiai, tad mums beliko tik išsižiojus klausytis.

Puikiai žinojau, kad senojo jūrininko prisiminimus dėl tada galiojusios politinės nuostatos ir cenzūros vargiai galėsiu panaudoti spaudoje, tačiau pagal žurnalistinį įprotį jo pasakojimą užsirašinėjau bloknote. Laimei, tie užrašai išliko iki šiandien.

A. Darginavičius pasakojo, kad jis gimė 1886 metais Telšių apskrityje, Gintališkės kaime. Šeima buvusi gana didelė, o žemės nedaug. Ieškodami geresnio gyvenimo, tėvai apie 1890 metus persikėlė į Liepoją, kur tuo metu vyko rusų karinio uosto statyba ir lengvai buvo galima gauti pelningo darbo. Tėvas įsidarbino svėrėju anglių sandėlyje. Baigęs realinės mokyklos 6 klases, uoste pradėjo dirbti ir Adolfas: gavo braižytojo vietą. Atėjus laikui tarnauti carinėje kariuomenėje, pateko į Baltijos karinį laivyną. 1908 metais baigė puskarininkių mokyklą ir buvo paskirtas 4 kategorijos mechaniku į transportinį laivą, kuris vežiojo ginkluotę ir vandenį, turėjo narų komandą. Tarnyba iš Žemaitijos kilusiam jaunuoliui sekėsi gerai: prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą dvidešimt aštuonerių metų A.Darginavičius paskiriamas vyriausiuoju mechaniku į ledlaužį "Truvor", priklausiusį kariniam laivynui.

"Mano kelias į Lietuvą buvo gana ilgas, - skaitau senoje užrašų knygutėje. - Kai prasidėjo revoliuciniai įvykiai Rusijoje, mūsų laivas stovėjo Helsingforse - taip tada vadino Helsinkį. 1918 metų pradžioje visi čia buvę rusų kariniai ir prekybiniai laivai gavo įsakymą nedelsiant plaukti į Kronštatą. Bijotasi, kad jie nepatektų į vokiečių rankas. Dvi savaites skynėmės kelią per ledų laukus kol pasiekėme tikslą. Tai buvo garsusis ledo žygis, įėjęs į rusų Baltijos jūros laivyno istoriją.

Atsidūręs Kronštate, dirbau vandens transporto valdyboje, tačiau netrukus su žmona išvykau į Samarą, kurioje jau gyveno karo metais evakuoti mano tėvai. Tuo metu čia siautėjo badas, nusinešęs ir mano tėvų gyvybes. Su paskutiniu lietuvių ešalonu 1922 metais grįžau į Lietuvą. Klaipėda tuo metu tebebuvo Antantės rankose, Lietuva savo laivų neturėjo, tad nuėjau dirbti brokeriu į Tilmanso fabriką Kaune. Kai Lietuva 1927 metais įsigijo vokiečių statybos jau nebenaują minų traluotoją, mane, kaip buvusį jūrininką, paskyrė šio laivo inžinieriumi-mechaniku".

Laivas buvo pavadintas tuometinio prezidento A. Smetonos vardu ir skirtas pajūrio krantų apsaugai nuo kontrabandininkų. Iš pradžių laivui vadovavo buvęs carinės Rusijos laivyno karininkas A. Daugirdas. Neturint patyrusios įgulos, laivas į savo pirmą žygį išplaukė tinkamai nepasirengęs. Kilus audrai, kapitonas nerizikavo pro siaurus vartus lįsti į uostą, todėl laivui teko keletą dienų laikytis priekiu į bangas. Per tą laiką buvo sudegintos ne tik visos akmens anglies atsargos, bet ir visos laivo medinės dalys.

Po to vadovavimą laivui perėmė kitas buvęs carinės Rusijos laivyno karininkas A. Kaškelis. Kaip ir buvo numatyta, "Prezidentas Smetona" gąsdino kontrabandininkus, bandžiusius į Lietuvą nelegaliai gabenti spiritą ir kitokias prekes. Tačiau gerokai senstelėjęs laivas nebuvo toks greitas, kad galėtų pasivyti katerius su galingais varikliais. Pastačius greitaeigius pasienio policijos katerius, o, be to, stingant jūros karininkų, 1933 metais Vidaus reikalų ministerija nutarė "Prezidento Smetonos" laivą nuginkluoti, o įgulą išformuoti. A. Darginavičius gavo paskyrimą į geležinkeliečių batalioną, dislokuotą Radviliškyje.

Dvejus metus buvo sprendžiama ką daryti su tapusiu nereikalingu laivu. Pagaliau 1935 metų rugpjūčio mėnesį "Prezidentas Smetona" perėjo Krašto apsaugos ministerijos žinion. Ši išleido įsakymą, kuriuo jį įteisino kaip karinį mokomąjį laivą. Laivui buvo paskirta įgula - 5 karininkai ir 43 jūreiviai. Laivo vadu vėl paskirtas majoras A. Kaškelis, o inžinieriumi - kapitonas A. Darginavičius. 1935 metų spalio 26 dieną, pakėlęs Lietuvos karo laivyno vėliavą su skydu ir Vyčio kryžium, "Prezidentas Smetona" pirmą kartą su karine įgula išplaukė į jūrą. Nuo tada prasidėjo daugmaž reguliarūs mokomieji plaukiojimai su tikrosios tarnybos karių įgulomis.

A. Darginavičius prisiminė, kaip 1936 metų rugpjūtyje A. Smetona pirmą kartą apsilankė jo vardu pavadintame karo laive. Prezidentas bei jį lydėję Krašto apsaugos ministras pulkininkas-inžinierius Dirmantas, Vidaus reikalaų ministras generolas Čaplikas, Klaipėdos krašto gubernatorius Kurkauskas ir Klaipėdos uosto direkcijos pirmininkas inžinierius Šližys kelioms valandoms išplaukė su laivu į jūrą, kuri tą dieną buvo rami. Laivo vadas A. Kaškelis garbingiems svečiams laive surengė pietus. Prezidentas Darginavičiui didesnio įspūdžio nepadaręs: mažiukas, sudžiūvęs, su jūreiviais nebendravęs.

Kai grįžo karinius mokslus užsienyje baigę jauni karininkai, laivo veteranai buvo paleisti į atsargą. A. Darginavičius susirado ramią tiekimo skyriaus vedėjo tarnybą "Maisto" bendrovėje, vėliau apsigyveno Vilniuje. Čia jį ir užklupo pirmoji sovietinė okupacija. Kaip jam tada pavyko išvengti daugelio atsargos karininkų tragiško likimo, mūsų pašnekovas nepasakojo, o mes ir neklausinėjome - ne tie buvo laikai, kad pirmą kartą susitikę žmonės galėtų atvirai kalbėtis. Tačiau vistik knietėjo sužinoti, kodėl jį paliko ramybėje pokario metais, kai vėl prasidėjo bent kiek žinomesnių Nepriklausomos Lietuvos veikėjų areštai bei trėmimai. Nors jis tiesiai ir nesakė, bet iš tolesnio senojo jūrininko pasakojimo supratome, kad nuo Sibiro jį išgelbėjo ... Štuthofas. Žiaurus gyvenimo paradoksas!

- Jokioje aktyvioje antinacistinėje veikloje nedalyvavau, bet ir simpatijų vokiečiams nejaučiau. Jauniems vyrams, su kuriais dirbau, ne kartą sakiau, kad bėgtų iš miesto, kol dar vokiečiai neišvežė į darbus Vokietijon ar nepaėmė į organizuojamus karinius dalinius. Gal kam nors tai ir užkliuvo, - pasakojo A. Darginavičius. - Vieną 1943 metų naktį vokiečių gestapininkai ir jų vietiniai talkininkai įsiveržė į mūsų butą, padarė kratą, liepė apsirengti, pasiimti trim dienom maisto ir išsivedė. Gestapo būstinėje pamačiau jau anksčiau čia atgabentus savo sūnų Vladą, rašytoją Balį Sruogą, profesorių Vladą Jurgutį ir dar kelis pažįstamus inteligentus. Visus sugrūdo į kameras, po kelių dienų nuvežė į Kauną, o iš ten į Tilžę. Visą tą laiką buvom beveik nevalgę ir nemiegoję. Laukėm, kad tik greičiau nuvežtų į kokį nors lagerį, nes galvojom, kad ten bus geriau. Pagaliau atsidūrėme Štuthofo koncentracijos stovykloje netoli Gdansko. Apie jos baisumus mes tada dar nieko nežinojom, tačiau mus apžiūrėjęs gydytojas kalinys perspėjo: "Vyrai, tik nesiskųskit sveikata - tuoj išlėksit per krematorijaus kaminą". Mūsų civilius rūbus atėmė ir išdavė dryžuotą kalinių aprangą: kelnes, striukę, besnapę kepurę, medines klumpes. Koks ten buvo mūsų gyvenimas, tikroviškai ir vaizdžiai aprašė Balys Sruoga. Galima sakyti, kad tik atsitiktinumo dėka mudviem su sūnumi pavyko išgyventi. Rusams artėjant, mus pėsčiomis varė į Gdanską. Negalinčius paeiti ar bandžiusius bėgti sargybiniai šaudė vietoje. Iš Gdansko galbūt mus būtų vežę kur nors toliau, tačiau nespėjo - rusai čia atsirado anksčiau. Kai mus išvadavo, nedaugelis teturėjo jėgų keliauti namo. Laukti kokios nors pagalbos liko ir Balys Sruoga, o mes su sūnumi išėjome į Lietuvą. Juk ji nuo Gdansko ne taip jau ir toli. Beveik visą kelią įveikėme pėsti. Grįžus namo prireikė nemažai laiko, kol atsigavome, sustiprėjome ...

     Kaip buvusį Štuthofo kalinį, o, be to, jau nebejauną žmogų "geležinio Felikso" vyrukai iš nacių konclagerio grįžusį A. Darginavičių paliko ramybėje. Kai mudu su Bernardu lankėmės pas senąjį jūrininką, jis gyveno globojamas, jei atmintis neapgauna, anūkės šeimos. Deja, tai buvo pirmas ir paskutinis mano susitikimas su vieninteliu "Prezidento Smetonos" laivo karininku, išlikusiu pokario Lietuvoje. Kai po metų ar dviejų pasitaikė proga pratęsti pažintį, senasis jūrininkas jau buvo išplaukęs į savo paskutinę kelionę - amžinybėn.

2. "Mes buvome pirmieji..."

   1968 metais tada gana populiariame savaitraštyje "Kalba Vilnius" per kelis numerius buvo išspausdinta mano dokumentinė apybraiža "Lietuviai Magelano keliais". Aprašytus praeities įvykius padėjo atkurti archyvuose rasta medžiaga ir seni spaudos leidiniai. Pačių liudininkų pagalbos vargu galėjau tikėtis: praėjo tiek neramių metų. Ir štai, išspausdinus savaitraštyje pirmą atkarpą apie tarpukario Lietuvos būsimųjų kapitonų plaukiojimą burlaiviais aplink pasaulį, netikėtai gavau laišką, kuriame buvo rašoma: "Šis straipsnis liečia ir mane, nes teko ir man pačiam patirti vargą ant savo pečių, o kartu ir džiaugsmą, nes buvome pirmieji lietuviai, kurie pasiekėm šias okeanų platybes". Šis laiškas pakvietė kelionėn į Šiaulius pas Mykolą Limbą - vieną iš tų penkiolikos jaunuolių, pasiryžusių žūt būt tapti jūreiviais ir suomio Gustavo Eriksono burlaiviuose gavusių pirmąjį jūrinį krikštą.

Išvykome vėl kartu su Bernardu Aleknavičiumi, kuriam aš esu iki šios dienos dėkingas už nuoširdžią draugystę ir pagalbą ieškant Lietuvos prekybos laivyno kūrimosi liudininkų. Reikiamą gatvę ir namą mudu suradome greitai - ne toks jau didelis tas Šiaulių miestas. Spausdami skambutį, stengėmės įsivaizduoti tą, kurio laukėm atveriant duris. Juk turėjau ne vieną keturiasdešimties metų senumo jo nuotrauką. Ten jis atrodė pečiuitas, aukštas. Duris atidarė dar tvirtas, skusta galva vyriškis. Nei didelis, nei plačiapetis, tačiau lyg kažkur matytas.

     - Taip, aš Mykolas Limba. Tas pats, kuris jums laišką parašė.

Jau daug metų M. Limba nejautė po kojomis siūbuojančio denio, bet jo bute ant sienos vis dar kabojo didelė burlaivio nuotrauka. Nuo jos ir pradėjome kalbą.

- Tai "Archibald Russel", kuriame su draugais atlaikėme ne vieną audrą, suvyriškėjome, tapome tikrais jūreiviais, - pasakojo Mykolas. - Tikriausiai dabar stovi kokiame nors laivų kapinyne, jei kur nenuskendo. Misingiu apkaustytame vairo rate turėtų būti ir mano pavardė, kurią, sekdamas kitų pavyzdžiu, išgraviravau kai mes atlikinėjom praktiką tame suomių burlaivyje.

Ne tik jūreiviai palieka pėdsakus laive. Mes pastebėjome, kad M. Limba net po kambarį vaikščioja truputį šlubčiodamas.

- Tai prie Ugnies žemės užklupusio uragano "dovana". Stebiuosi, kaip tada neprarijo vandenynas. Kapitono įsakymu rifavome bures ant bušprito. Laivo priekis tai panirdavo į bangas, tai iškildavo į padanges. Didžiulės bangos taip drebino laivą, kad sugrubusios nuo šalčio rankos nebeišlaikė ir aš nuslydau. Koja įsipainiojo po bušpritu įtemptame tinkle ir aš likau žemyn galva kybąs. O mūsų tautietį Mėlinį, su kuriuo kartu tvarkėme bures, pasiglemžė vandenynas. Kai grįžom Europon, norėjo į ligoninę paguldyti, bet kur čia duosis. Norint gauti šturmano diplomą, reikėjo važiuoti Suomijon mokslų baigti. Su lazdute ir atvykau į Abo navigacijos institutą.

Matėsi, kad buvusiam jūrininkui malonūs jaunystės prisiminimai, nes kaip pats sakė, jau seniai beturėjo progos jais pasidalinti. Mums jo pasakojimai buvo taip įdomūs, kad nepastebėjome kaip greitai bėga laikas. Net į paskutinį traukinį, vykstantį į Klaipėdą pavėlavome. Belaukdami kito, kalbėjomis iki pat ryto ir tai dar liko neatsakyta į visus mus dominusius klausimus. Vienas dalykas raustis archyvuose ar senuose leidiniuose, o visai kas kita bendrauti su gyvu seniai praėjusių įvykių liudininku. Tik jis gali papasakoti, kodėl niekada anksčiau jūros nematę jaunuoliai "užsikrėtė" jūreivyste, kaip jiems sekėsi įgyvendinti savo svajonę. Kai mes jau buvome susitikę ne vieną kartą, aš paprašiau M. Limbos nors trumpai užrašyti tai, ką jis mums buvo pasakojęs. Šių užrašų iki šiol vis nepasitaikė progos paskelbti. Manau, kad dabar, prisimenant Mykolą Limbą, tam atėjo patogus metas. Taigi pavartykime senojo jūrininko užrašus.

"Gimiau 1904 metų rugsėjo 26 dieną Šeibokiškių kaime Leliūnų valsčiuje Utenos krašte. Tuo metu mūsų apylinkėje pradinių mokyklų nebuvo. Raides supažindino motina, verpdama prie ratelio. Vėliau pradėjo mokyti skaityti iš maldaknygės. 1912-1914 metais mokiausi pas kaimo "daraktorių'. Įsisteigus "Saulutės" gimnazijai Utenoje, pradėjau lankyti pirmąją klasę.

Laikai buvo vargingi:gyvenau mažame kambariuke, kuriame miegodavome 6 mokiniai. Tame pačiame kambaryje ruošdavome ir pamokas prie mažos žiburio šviesos. Baigus 4 klases, tėvas nebeišgalėjo toliau mane leisti į mokslus ir liepė eiti prie ūkio darbų. Bet aš jau buvau susiradęs darbą pas T. Tilvytį, dirbusį įstaigoje. Vėliau prisiglaudęs pas giminaičius Lazdauskus Kaune, įstojau į Aukštesniąją technikos mokyklą - statybos skyrių. Bet svajonėse puoselėtos specialybės neįsigijau. Visus planus sumaišė naujai atsidaręs Jūrininkų skyrius. Negaliu iki šiol paaiškinti, kas mane paskatino pereiti į jį. Turbūt tai, kad po Klaipėdos prijungimo buvo skleidžiama "jūrinė" propaganda, visi laikraščiai rašydavo, jog turime susijūrinti. Taigi nutariau tapti jūrininku

Jūrininkystės dalykus mums dėstė pulkininkas Reingardas, generolas Daukantas, inžinierius Šulcas ir kiti buvę jūrininkai. Mokslo priemonių Jūrininkų skyrius neturėjo. Mokytojai atsinešdavo savo chronometrus, kompasus, sekstanus. Apie susipažinimą su praktikos darbais nebuvo ir kalbos.

Tuo metu Kaune susikūrė Jūrininkų sąjunga ir Moterų draugija Lietuvos tautiniam laivynui remti. Ši moterų draugija ruošdavo koncertus, kaukių balius ir iš gauto pelno sušelpdavo vieną kitą mokinį. Surengė ji mums ir ekskursiją į Klaipėdą. Čia daugelis iš mūsų pirmą kartą pamatėme jūrą, uostą, laivus.

Antrais metais baigiant Jūrininkų skyrių, susirūpinta mūsų tolimesne ateitimi. 1925 metais buvom pasiųsti Suomijon ant Eriksono burlaivių praktikos darbams ir plaukiojimo stažo įsigijimui. Gavę užsienio pasus, kupini džiaugsmo ir vilties tapti tikrais jūrininkais, iš Kauno išvykome į Taliną. Taline pabuvę parą laivu persikėlėme į Helsinkį. Čia ilgai laukti nereikėjo, nes keleivinis laivas jau buvo pasirengęs plaukti į Anglijos uostą Hull. Iš čia traukiniu nuvykome į Liverpulį, kur lietuvių praktikantų jau laukė burlaivis "Olivebank". Dabar turėjome pasidalinti į dvi grupes ir išsiskirti. Su kai kuriais, kaip parodė tolimesnis gyvenimas, amžinai. Aš buvau paskirtas į burlaivį "Archibald Russel", kuris tuo metu stovėjo Airijoje Dublino uoste.

Nuvykę į Dubliną, savo laivą radome be takelažo, nes "Archibald Russel" buvo ilgai stovėjęs be įgulos, kuri galėtų jį prižiūrėti. Nuo pirmos dienos pradėjome laivą valyti, dažyti, o pastačius jį į sausą doką, remontuoti dugną. Sutvarkę laivą ir pasikrovę balastą, palikome Dubliną. Pirmoji kelionė burlaiviu į Švedijos uostą Sundsvalį prie Botnijos įlankos praėjo laimingai. Buvo jau vėlyvas ruduo ir mums bekraunant statybines medžiagas laivas įšąlo. Žiemą praleidome Sundsvslio šcherose bendraudami su švedų jaunimu. Pramokom šiek tiek švedų kalbos, susipažinom su slidžių sportu.

Deja, mūsų gyvenimo sąlygos buvo blogos, nes burlaivis nebuvo pritaikytas šaltam klimatui. O žiema pasitaikė labai šalta: dažnai oro temperatūra nukrisdavo iki minus 30 laipsnių. Nakties metu antklodės prišaldavo prie geležinių laivo sienų. Dalis įgulos - švedai ir suomiai - išvažiavo namo praleisti žiemos, o mums nebuvo kur dingti. Laive liko vienas šturmanas, bocmanas, virėjas ir mes, lietuviai, kaip neapmokama darbo jėga. Taip ir pražiemojom.

1926 metų ankstyvą pavasarį su ledlaužių pagalba išplaukėme į Baltijos jūrą. Prasidėjo pirma ilga kelionė. Tik po 110 parų pasiekėme Australijos krantus. "Archibald Russel" inkarą išmetė Viktorijos įlankoje prie Melburno uosto vartų ir tik po kelių dienų mus pastatė prie krantinės.

Melburno dienraščiai paskelbė, kad atvyko didelis suomių burlaivis, kuriame praktiką atlieka lietuviai. Toks dėmesys mūsų laivui buvo ne atsitiktinis, nes dideli burlaiviai jau buvo retenybė. Kai baigdavosi dienos darbai, laivą pradėdavo lankyti smalsuoliai, norintys apžiūrėti burlaivį ir susipažinti su tolimų kraštų jūreiviais. Vieną dieną laive apsilankė ir mūsų tautietis jau 30 metų gyvenantis Australijoje.

Laisvalaikiu mes dažnai svečiuodavomės pas savo tautietį ir pas vieną danų fermerį. Jų padedami susipažinome su Melburno įdomybėmis, lankėmės botanikos ir zoologijos soduose, jūrų maudyklėse. Tikrųjų australiečių kaip ir nematėme, nes jie apgyvendinti specialiuose rezervatuose.

 Paskutinė ilga kelionė su burlaiviu 1928 metais buvo nelaiminga. Turėjome aukų, o aš buvau sužeistas. Parplaukus į Angliją, aš turėjau dar keletą mėnesių pagulėti ligoninėje. Draugams grįžtant į Lietuvą, aš nebenorėjau nieko kito, kaip tik greičiau pasiekti savo gimtąjį kraštą. Buvau prisiplaukiojęs iki soties. "Archibald Russel" burlaivyje dirbau, mokiausi ir gyvenau nuo 1925 metų rugsėjo 29 dienos iki 1928 metų liepos 2 dienos - 32 mėnesius ir 28 dienas. Per tą laiką du kartus apiplaukiau apie Žemės rutulį.

Po praktikos burlaiviuose kiek pasisvečiavome tėviškėje ir išvykome į Suomijos Abo navigacijos institutą tęsti mokslo. Lietuviai čia sudarė atskirą klasę. Mūsų klasės auklėtoju buvo diplomuotas kapitonas Pėjve, kuris dėstė astronomiją, sferinę trigonometriją, pravesdavo astronominės observacijos praktiką. Mes buvom stropūs ir mokėmės palyginti gerai.

Baigę Navigacijos institutą ir išlaikę kapitono egzaminus 1930 metais grįžome į Lietuvą ir tais pačiais metais buvom paskirti laisvai samdomais tarnautojais Klaipėdos uoste be teisės į atsotogas ir pagalbą ligos metu. Uosto direkcijos pirmininkas R. Vysockis atsakingų pareigų nedavė. Lietuva jūrinių laivų dar neturėjo, tad teko dirbti įvairų darbą ant uosto buksyrų ir žemsemių.

Tuo laiku pradėjome varyti plačią propagandą dėl tautinio laivyno steigimo, o jaunimui skiepyti potraukį jūreivystei. Klaipėdoje buvo įsteigtas Jūrininkų sąjungos skyrius, kuris pradėjo leisti mėnesinį žurnalą "Jūra". Jo leidimui pradinės lėšos buvo gautos iš laivų pririšimo uoste pelno. "Jūra" greitai tapo populiarus, ypač tarp jaunimo.

O mes, grįžusieji iš užsienio mokslų, vėl susirūpinome dėl savo ateities. Vienas kitas, susipažinę su locų tarnyba, pradėjome eiti locų pareigas. Dalis mūsų susirado darbo svetimuose laivuose. Man pasisekė gauti ketvirtojo šturmano vietą anglų laive "Baltallin", kuris reguliariai plaukiojo tarp Klaipėdos, Londono, Dancigo, Rygos ir Talino. Vieną reisą padariau su garlaiviu "Rimfrost" į Hulį. Po to galutinai apsistojau Klaipėdos uoste locų tarnyboje. Ir čia dirbau iki pat Klaipėdos aneksijos".

Tuo neramiu laikotarpiu, kai Lietuvoje keitėsi valdžios ir okupantai, M. Limba buvusios Susisiekimo ministerijos parėdymu iš Kauno į Šventąją plukdė žemsemę, nes vis dar tikėtasi, kad bus tęsiama šio vienintelio Lietuvai likusio uosto statyba. Nuplukdęs žemsemę į paskirties vietą, M. Limba netikėtai tapo Šventosios uosto kapitonu ir išbuvo juo iki pat 1943 metų. Kai pradėjo svilti padai nuo vokiečių valdžios dėmesio, grįžo tėviškėn - į Uteną. Tuoj po karo buvo nuvykęs į Klaipėdą ir tikėjosi gauti darbo uoste ar laivyne, tačiau jo biografija naujajai valdžiai pasirodė įtartina: plaukiojo po užsienius, daugelis jo buvusių bendradarbių pasitraukė į Vakarus. Daugiau M. Limba nebebandė Klaipėdoje ieškoti savo jūreiviškos laimės.

Kai mes susipažinome, M. Limba gyveno Šiauliuose, jau buvo pensininkas, tačiau dar dirbo gazifikacijos valdyboje šaltkalviu. Po pirmojo susitikimo mes dar ne kartą lankėmės pas buvusį jūrininką, kuris iš savo slėptuvių traukė senas jūreivystės laikų nuotraukas, išlikusius dokumentus, užrašus. Po to, kai "Kalba Vilnius" išspausdino mano rašinį "Svečiuose pas seną jūrininką", kuriame buvo nurodytas M. Limbos adresas, atsiliepė jo buvę bendražygiai, pažįstami. Net tie, kurie jau gyveno už Atlanto. Iš tų laiškų aiškėjo pirmųjų Lietuvos diplomuotų jūrininkų likimas. Štai, ką M. Limbai 1969 metų gegužės mėnesį rašė buvęs "Maisto" kapitonas Bronius Krikštopaitis: "Gal nori išgirsti apie kitų bendramokslių likimą, tai aprašysiu: 1) Marcinkus plaukiojo ant australų keleivinio laivo šturmanu ir  apie 10 metų, kai širdies priepuolio ištiktas mirė. 2) Domeika Venesueloje vietinio gyventojo prieš 4 metus peiliu nužudytas. 3) Vainoras, žurnalistas, Chicagoj susirgęs prieš penketą metų mirė. 4) Vasiliūnas Jonas Naujoj Zelandijoj buvo kontraktorius ir prieš penketą metų yra miręs. 5) Raudonikis Naujoj Zelandijoj dirba uoste ir dar gyvas. 6) Uoksas Petras gerai gyvena už Chicagos apie 200 kilometrų, retkarčiais susitinkame. 7) Apie Daugėlą težinau, kad jis yra Lenkijoj. 8) Rasiulis gyvena New Yorke, dirba General Electric fabrike. 9) Šimkus gyvena su šeima New Yorke, bet jis plaukioja šturmanu Amerikos laivais. 10) Burbulis gyvena Baltimorėje ir plaukioja šturmanu Amerikos laivais. Aš su Dagiu gyvename Chicagoje. Dagys dirba miesto valdyboj. Aš dirbau General Electric fabrike, bet dabar esu pensijoje".

Tokie laiškai žadino senam jūrininkui ne tik nostalgiškus prisiminimus, bet ir neįgyvendinamas svajones. Viename laiške M. Limba man rašė: "Mano svajonė - jūra. Aš būčiau laimingas, kad gaučiau savo senatvę praleisti dirbdamas prie Baltijos gintarinių krantų". Deja, mes su Bernardu galėjome pakviesti jį į Klaipėdą tik pasisvečiuoti: aprodėme uostą, pavedžiojome po laivus, supažindinome su jų kapitonais. Po šios viešnagės M. Limba mums sakė: "Pavydžiu jiems, o kartu ir džiaugiuosi, jog teko būti tarpe pirmųjų lietuvių, kurie iškirto langą į tolimas jūras". Gaila, kad jam nebuvo lemta sulaukti tų laikų, kai Lietuvos laivuose vėl suplevėsavo trispalvės, kai po pasaulį plaukioja laivai pavadinti jo bendražygių vardais.

3.Paskutiniai reisai - Laptevų jūroje

Viename iš savo laiškų M. Limba pranešė: "Gavau keletą laiškų iš buvusių pažįstamų, bet man svarbiausia žinia buvo, kad pirmuosius "Kalba Vilnius" numerius su Jūsų apybraižą perskaitė Eduardas Sliesoraitis, su kuriuo kartu mokėmės Kaune Jūrininkų skyriuje, Abo navigacijos institute Suomijoje. Prieš pasirodant tam numeriui, kuriame buvo įdėtas mano adresas, jis, deja, mirė. Dabar susirašinėju su jo žmona, kuri gyvena Biržuose". Netrukus ir aš gavau malonų laišką iš jūrininko našlės Vincės Sliesoraitienės. Kviesdama į svečius, ji rašė: "Mano vyro praeitis buvo labai turininga. Bendrai imant, Eduardas turėjo labai daug pergyvenimų. Tik aš labai abejoju, ar galėsite tą visą panaudoti kaip medžiagą straipsniui spaudoje. Kodėl? Galėsiu atsakyti tik Jums asmeniškai".

Aš jau iš M. Limbos žinojau, kokias kliūtis turėjo galvoje jūrininko našlė, abejodama ar aš galėsiu išspausdinti rašinį apie E. Sliesoraičio patirtus negandus. Sliesoraičiai daugelį metų praleido tremtyje, o apie tokio likimo žmones tuometinė spauda tikrai nerašydavo. Tačiau tai mudviem su Bernardu nesutrukdė išsiruošti į Biržus.

Čia mes jau buvome laukiami. Mus pasitiko net tik V. Sliesoraitienė, bet ir jos dukra su savo vyru, paauglys anūkas, svajojantis tapti jūrininku.

- Anūkas norėtų stoti į jūreivystės mokyklą, tik kažin ar jį ten priims, nes juk mes tremtinių šeima, - guodėsi V. Sliesoraitienė. - Tiesa, turime pažymą apie reabilitaciją, esame lyg ir stalinizmo aukos. Juk mus išvežė dar 1940-aisiais metais  ...

 Tada, kai prasidėjo Lietuvos žmonių trėmimai, E. Sliesoraitis dirbo garlaivio "Šiauliai" pirmuoju šturmanu. Lietuvos prekybos laivai sovietų valdžios jau buvo perduoti Pabaltijo laivynui ir įregistruoti Rygos uoste. Kol "Šiauliai" buvo pakraunami Rygoje, E. Sliesoraitis, turėdamas keletą laisvų dienų, parvyko namo į Kauną. Ir pataikė į patį pragarą. Nespėjus nei kojų apšilti, užgriuvo enkavedistų būrys. Idiotiškiausia, pasak V. Sliesoraitienės, buvo tai, kad trėmė ją su vaikais, o vyrui siūlė grįžti į laivą, nes jo nesą sąraše. Kadangi jūrininkas nenorėjo skirtis su šeima, tai išvežė visus.

- Aš klausiau tų vietinių lietuvių, dalyvavusių mūsų arešte, už ką esu tremiama. Pasirodo, jiems kėlė įtarimą mano tankios kelionės į užsienį. Gal aš esanti kokia užsienio šnipė. Bet juk tokia jau jūrininko žmonos dalia: kai laivas stovi kokiame nors netolimame Europos uoste ir nesirengia greitai grįžti Klaipėdon, vyksti aplankyti vyro. Tada buvau jauna, laiminga ir jokie šnipai man nerūpėjo,- pasakojo V. Sliesoraitienė.

Kaip ir daugelis išvežtų lietuvių, Sliesoraičių šeima buvo nutremta į tolimąją Jakutiją prie pat Laptevų jūros. Klimatas čia labai atšiaurus. Net pačiame vidurvasaryje retai kada oro temperatūra siekdavo daugiau kaip 10 laipsnių šilumos. Lenos ir Janos žemupiuose veikė keletas žuvejybos bei žuvų perdirbimo įmonių. Karui užsitęsus, net iš šių tolimiausių ir mažai apgyvendintų sovietinės imperijos užkapių jauni vyrai buvo šaukiami į kariuomenę. Tad beveik nebeliko kam žvejoti, o žuvis čia buvo pagrindinis maistas. Ir valstybei reikėjo tiekti nustatytą kiekį žuvų.

- Vyras dirbo viename "rybleschoze" paprastu darbininku, tačiau kai daugelį profesionalių jūrininkų mbilizavo, paskyrė jį vieno boto škiperiu. Vis tiek niekur tokiu mažu laiveliu nepabėgs: aplinkui vien tik atšiaurus Ledjūris. Plaukioti jam teko su visokiomis padugnėmis, kurių net į kariuomenę neėmė. Ne kartą laive kildavo konfliktinių situacijų, tačiau Eduardas tada buvo dar jaunas ir susitvarkydavo. Tiesa, išplaukdamas jūron, apsiginkluodavo medžiokliniu šautuvu, - pasakojo V. Sliesoraitienė.

Kalbėjo ji be pykčio ir pagiežos, dar nebuvo atėjęs laikas atvirumui, tačiau ir neslėpė, kad tokio baisaus gyvenimo net savo priešui nelinkėtų. Jai, kilusiai iš pasiturinčios šeimos, sėkmingai ištekėjusiai už gerai uždirbančio jūrininko iki tremties niekada nebuvo tekę patirti alkio ir šalčio, pažeminimo, prievartos. Dabar viso to buvo su kaupu. Tiesa, kai vyras pradėjo kapitonauti žvejybos laivuose, gyvenimas šiek tiek palengvėjo. Plaukiojo ir žvejojo Laptevų jūros įlankėlėse lietuvis jūrininkas iki 1949 metų. Ir tai buvo paskutiniai jo reisai, nes vėliau buvusio tremtinio, nors ir reabilituoto, niekas prie jūros nebeprileido.

Pasak V. Sliesoraitienės, jos vyras buvęs jūreivis iš pašaukimo, nes turėdamas galimybę rinktis net diplomato karjerą, liko ištikimas jūrai. Rodydama mums senas šeimos nuotraukas, ji papasakojo apie savo vyro kilmę ir jo kelią į jūrą. Vėliau tą jos pasakojimą patikslinau ir papildžiau rastais dokumentais.

Eduardas Sliesoraitis gimė 1907 metais Caricyne, kuris vėliau visame pasaulyje išgarsėjo kaip Stalingradas. Tuo metu, kai ten gyveno jo tėvai, šis miestas buvo stambus carinės Rusijos pramonės centras, sujungtas geležinkeliais su Donecko anglių baseinu ir Kaukazo naftos verslovėmis. Juozas Sliesoraitis čia dirbo vienos švedų kompanijos atstovu naftos verslovėse. Šeima gyveno pasiturinčiai, vaikai buvo auklėjami europietiška dvasia. Nugalėjus 1917 metų bolševikų revoliucijai, Sliesoraičių šeimai teko bėgti nuo jai gręsiančio naujosios valdžios teroro. Po ilgo ir vargingo kelio Lietuvon, ji apsigyveno Kaune.

Eduardo Sliesoraičio motina buvo lenkė ir, matyt, todėl savo vaikus Kaune leido į lenkų gimnaziją, tačiau tėvas visada kartodavęs, jog jie neturį pamiršti, kad esą lietuviai. Daugiakalbis Kaunas, tapęs Lietuvos Respublikos laikinąja sostine, sparčiai lietuviškėjo. Todėl Eduardas, nors ir lankė lenkų gimnaziją, buvo gerai pramokęs lietuvių kalbos ir baigęs 6 klases be vargo įstojo į Aukštesniosios technikos mokyklą. Pasirinko ką tik įkurtą (1923 m.) Jūrininkystės skyrių. Plačiai ir intensyviai propaguojami geografijos profesoriaus Kazio Pakšto 10 nuostatų " tautai įjūrinti" buvo užvaldę ne vieną patriotiškai nusiteikusį jaunuolį.

Ne tik dabar, bet ir anksčiau neretai geri piliečių norai nesutapdavo su valdžios planais. Lietuvos jūrininkų sąjunga, kurią 1923 metais įkūrė grupelė dar carinės Rusijos laivyne tarnavusių specialistų, parengė Jūrininkų mokyklos, į kurią turėjo peraugti Jūrininkystės skyrius, projektą. Ministrų kabinetas 1925 metų rugpjūčio 25 dienos nutarimu atmetė jį ir nusprendė, kad jūrininkystės specialistus, jei tokių reikės, galima paruošti užsienyje. Valstybiniame archyve guli gana storoka byla ( Fondo Nr.386, apyrašo Nr. 1, byla 343) apie Lietuvos jūrininkų paruošimą ir praktikos atlikimą užsienio šalyse. Iš joje sudėtų dokumentų matyti, kad mūsų šalies pasiuntinybės tokių galimybių ieškojo ne vienoje Europos šalyje: Švedijoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Latvijoje. Laikas bėgo, baigę Jūrininkystės skyrių "suaugę vyrai", kaip jie patys save apibudino laiške ministrui, nerimavo dėl ateities, o konsulų pranešimai Susisiekimo ministerijai neteikė didelių vilčių. Pagaliau Lietuvos atstovas Suomijoje Jurgis Savickis susitarė su Gustavu Eriksonu, kad šis priims niekada jūroje nebuvusius lietuviukus į savo burlaivius praktikantais, o iš tiesų paprasčiausiais denio jūreiviais. Kiekvieno mokinio metų praktika suomių laivuose Lietuvai kainavo 13222 suomiškas markes (3305 litų pagal tuometinį kursą). Burlaivių savininkas pageidavo, kad praktika truktų ilgesnį laiką, nes tai buvo pigi darbo jėga. Į "Archibald Russel" barką paskirta 7 lietuvių grupė, kurią sudarė vaikinai daugiausia kilę iš provincijos, pasirašė sutartį trims metams. Į barko "Olivebank" denį pakilę 8 "miesčionis", tarp kurių buvo ir Eduardas Sliesoraitis, nutarė, kad pas suomius praktikuosis tik metus, o paskui žiūrės - nutraukti ar pratęsti sutartį. Labiau išprusę ir sugebantys pakovoti už savo teises jau per dvi dešimtis metų persiritę vyrai nuo pat pradžių pradėjo reikalauti iš "Olivebank" kapitono K. Trobergo, kad būtų laikomasi sutarties. Kylančių nesutarimų priežąstis Jurgis Savickis savo pranešime Susisiekimo ministerijai apibūdino taip: "Svarbiausi užmetimai buvo daromi - mokiniai verčiami sunkiai dirbti ir mokiniai nemokomi....Mokiniai atsisakinėjo pakrauti laivus, aiškindami, kad laivo krovimas ne mokinių darbas". Australijoje Linkolno uoste "Olivebank" praktikantai lietuviai net sustreikavo.

"Sukrovęs kviečius, "Olivebank" 1927 m. balandžio 12 d. išplaukė iš Lincoln'o uosto į uostą Queenstown Irlandijoje, kur atėjo rugsėjo 24 d., išbuvęs jūroj 165 d. Tai didelis laiko atžvilgiu plaukimas. (...) Žinoma, tokiam dideliam plaukiojimui negalima buvo paimti pakankamai vandens atsargų, todėl rinkdavo lietaus vandenį, ir buvo momentų kada žmogui tebuvo duodama 2 puodeliai vandens per dieną. Visi, kas išplaukė sveiki, pasidarė dar sveikesni ir tvirtesni. O kas turėjo džiovą paslėpta forma, tam ji atsivėrė, todėl jiems teko mesti jūrų karjerą: antai, Šaltenis nuo "Archibald Russel" grįžo į Lietuvą, o Kudirka paguldytas Queenstown'e ir mirė, grįždamas namo, Hamburge 1927 metų gruodžio pabaigoje." - tai ištrauka iš jūrų kapitono, pirmojo lietuviško jūreivystės leidinio "Inkaras" leidėjo Teodoro Reingardo straipsnio "Praktiški plaukiojimai mūsų jūrų kadetų" ("Inkaras" Nr.2, 1928 m.).

Eduardas Sliesoraitis buvo tarp tų penkių likusių lietuvių, kurie ištvėrė nelengvą dviejų metų praktiką "Olivebank" burlaivyje. Kol valdžia svarstė ką toliau daryti su grįžusiais praktikantais, E. Sliesoraitis daugiau kaip pusmetį eiliniu jūreiviu dirbo suomių garlaivyje "Herakles", kuris plaukiojo tarp Europos ir Pietų Amerikos. Po to dar keletą mėnesių spėjo paplaukioti bocmanu jūrų bendrovės "Sandėlys" garlaivyje "Lydys". Į Abo navigacijos institutą tęsti jūreivystės mokslų jis išvyko jau turėdamas nemažai praktinės patirties.

Prieš keletą metų man teko lankytis buvusiame Abo navigacijos institute Suomijoje. Jo tvarkingame archyve per keletą minučių buvo surasti 1928-1930 metais čia mokslus ėjusių lietuvių dokumentai. Sprendžiant iš pažymių, visi jie mokėsi palyginti neblogai. Geriausiais pažymiais institutą baigė A. Rasiulis, tik dviem balais nuo jo atsiliko antrą vietą užimdamas E. Sliesoraitis.

Kauno miesto archyve saugomos kai kurios akcinės bendrovės "Lietuvos Baltijos Lloydas" bylos. Vienoje jų radau Eduardo Sliesoraičio tarnybos lapą. Jame tokie įrašai: tolimosios laivininkystės kapitonas, moka švedų, rusų, lenkų, vokiečių ir anglų kalbas, žemsiurbės "Jūra" vadas, locmanas, pirmasis šturmanas garlaiviuose "Utena", "Maistas", "Kaunas", 1938 metų rugsėjo 21 d. paskirtas garlaivio "Kretinga" kapitonu su 700 litų alga. Paskutinės pareigos - pirmasis šturmanas garlaivyje "Šiauliai". Bet tai jau buvo šiam laivui priverstinai iškėlus raudoną vėliavą.

Jei E. Sliesoraitį nebūtų išvežę kartu su šeima, jo vistiek laukė žiaurus likimas. Prasidėjus karui, "Šiauliai" buvo evakuojami į Leningradą, tačiau ties Hoglando sala laivą subombardavo vokiečių lėktuvai. Išsigelbėjusius jūrininkus rusai nugabeno į Leningradą. Ten kapitonas Benediktas Monkevičius ir beveik visa įgula buvo areštuoti. Blokados metu vieni mirė iš bado, kitus, matyt, sunaikino čekistai.

- Mums likimas buvo šiek tiek palankesnis: likome gyvi, grįžome į savo gimtuosius namus, - guodėsi mums V. Sliesoraitienė.

4. Jūrų kapitonas - Gulago kalinys

Vieną 1969 metų vasaros dieną į "Lietuvos žvejo" redakciją, kurioje aš tada dirbau, paskambino, kažkoks žmogėnas, kuriam kalbant aiškiai pynėsi liežuvis. Nesupratęs jo kalbos, padėjau ragelį. Po minutės jis vėl skambina, aš vėl nieko nesuprantu. Taip kartojosi keletą kartų. Pamaniau, kad koks nors žvejys, atšventęs savo sugrįžimą iš jūros, staiga prisiminė mus. Deja, aš klydau.

 Po kokio pusvalandžio tas sunkiai žodžius tariantis vyras atėjo į redakciją. Tik tada paaiškėjo, kad man skambino ne koks nors įkaušęs žvejys, o prieškario laikų kapitonas Vytautas Babarskis. Mykolas Limba man jau buvo rašęs, kad surado dar vieną savo bendramokslį, kuris po visų jį ištikusių bėdų ir vargų apsigyveno gimtojoje Marijmpolėje, bet nesitikėjau senojo jūrininko sulaukti Klaipėdoje.

Buvau matęs ne vieną mūsų pirmųjų diplomuotų jūrininkų prieškarinę nuotrauką. Jose - jauni, gražūs, gyvenimu patenkinti vyrai. Dabar prieš mane stovėjo be laiko susenęs, paralyžuotas vargeta.

- Tai dešimties metų "atostogų" pasekmės, - matydamas mano sumišimą, paaiškino svečias su karčia ironija.

Po karo V. Babarskis su žmona ir trimis dukterimis gyveno Vilniuje nuosavame name, kurį buvo įsigijęs dar 1940 metais. Antrą aukštą teko užleisti iš Rusijos atvykusio čekisto šeimai, bet ši skundėsi, kad jai ten ankšta. Matyt, norėdamas kaip nors iškrapštyti iš namų teisėtą šeimininką, čekistas pradėjo domėtis E. Sliesoraičio biografija. Netruko atkasti, kad tai "smetoninis" jūrininkas, plaukiojo į fašistinės Vokietijos uostus, aktyviai dalyvavo Jūrininkų sąjungos veikloje, buvo "Jūros" žurnalo administratorius ir t.t., ir t.t. To pakako, kad vieną naktį. V. Babarskis būtų areštuotas ir nugabentas į saugumo rūsius.

- Reikalavo, kad aš prisipažinčiau visokių nebūtų dalykų. Toks saugumietis Marcinkevičius mušė žiauriai. Jo mėgiamiausias kankinimo būdas buvo daužyti kokiu nors sunkiu daiktu kojų pirštus. Tada jis taip sužalojo kojas, kad, matote, ir dabar sunkiai vaikštau. Nieko aš neprisipažinau, bet "troika" man atseikėjo 10 metų lagerių. Kad ten neišprotėčiau, pradėjau savarankiškai mokytis prancūzų kalbos. Šaltis, badas, depresija labai paveikė sveikatą. Buvau paralyžuotas ir jau turbūt niekada nebegalėsiu normaliai kalbėti. Atsėdėjau beveik visą skirtą laiką. Paleistas iš lagerio grįžti į Lietuvą dar negalėjau. Per tuos klajonių metus iširo šeima. Žmona su vaikais dabar gyvena Ukrainoje. Kai gavau visus popierius apie reabilitaciją, vietoj turėto namo Vilniuje, man Kapsuke paskyrė butą. Dabar ten vienas ir gyvenu, - maždaug taip pasakojo V. Babarskis apie savo sugriautą gyvenimą, kai aš jį parsivedžiau namo.

Klaipėdoje V. Babarskis išbuvo dvi dienas, tačiau nespėjo visko išpasakoti. Aš jau anksčiau buvau pastebėjęs, kad senųjų laikų jūrininkai su malonumu prisimena savo jaunystės nutikimus, tada patirtus įspūdžius. Netrukus po mūsų susitikimo gavau iš V. Babarskio ilgoką laišką, kuriame aprašė vieną tragišką įvykį iš savo praktikos keturstiebiame barke "Olivebank".

"Tiesa, aš užmiršau dar papasakoti apie jūreivio Tailoro nukritimą nuo stiebo. Tai atsitiko netoli ekvatoriaus. Vyrai dažė burlaivio stiebą, kuris susideda iš trijų dalių: dvi metalinės, o viršutinė - medinė, padaryta iš ilgiausios pušies kamieno. Ten, kur baigėsi metalinės dalys, maždaug 40 metrų aukštyje, buvo įtaisytas blokas perverti virvei, prie kurios pririšama bocmano kėdutė. Į tą kėdutę atsisėdęs jūreivis keliamas palei stiebą ir dažo jį. Nors oras buvo geras, tačiau plačios bangos labai įsiūbavo laivą. Per naktį bocmano kėdutę laikanti virvė nusitrynė ir išsinėrė iš bloko. Kažkam reikėjo lipti į stiebą ir permesti per bloką virvę.

    Tą rytą aš stovėjau prie vairo ir mačiau, kaip antras šturmanas liepė Tailorui lipti į stiebą. Tas vyrukas buvo Suomijos garbės konsulo anglo sūnus. Savo kilme jis nesipuikavo, buvo darbštus ir drąsus, tad greitai pelnė mūsų pagarbą. Mes ne kartą jį įspėdavome dėl pomėgio rizikingai laipioti stiebų rėjomis. Ir šį kartą jis drąsiai kopė į viršų nesustodamas, nors kapitonas ir šaukė jam pailsėti. Pasiekęs viršutinę stiebo dalį bent keletą kartų bandė sutvarkyti bloką, bet, matyt, jį apleido jėgos. Pamatėme tik, kad jis pakibo ant vantų viena ranka ir lengvai šūktelėjęs krito žemėn. Atsitrenkė į bortą, o tuomet galva į denį. Ištiškę jūreivio smegenys atskriejo iki manęs. Denyje buvęs kapitonas keistai sudejavo: "Toks gražus oras...".

Pagal nustatyta tvarką jūroje miręs ar žuvęs jūreivis vežamas į krantą, jei jį galima pasiekti per tris dienas. Mes gi buvome toli vandenyne, tačiau, kaip to reikalauja jūreiviški papročiai, žuvusio jūreivio laidotuvės ir jūroje įvyko tik po trijų dienų. Jis buvo užsiūtas į burę ir, pririšus senas grandines, nuleistas į vandenį"

   Kitame laiške V. Babarskis rašė, kad baigę dviejų metų plaukiojimo praktiką burlaiviuose, būsimieji Lietuvos jūrininkai turėjo dar metus praktikuotis garlaiviuose, nes stojant į Abo navigacijos institutą reikėjo turėti trijų metų plaukiojimo cenzą. V. Babarskis pasisamdė į suomių garlaivį "Ekvator", kuris iš Europos gabeno įvairius krovinius į Braziliją ir Argentiną.

- Kai mes baigėme navigacijos institutą Suomijoje, Lietuva savo prekybos laivų dar neturėjo, tad dirbome įvairų darbą Klaipėdos uoste. Apie metus laiko aš buvau net "Prezidento Smetonos" kapitonu, kol buvo sprendžiamas jo likimas, kai laivo atsisakė Vidaus reikalų ministerija. Paskui gana ilgą laiką dirbau locu, bet kai Klaipėdą aneksavo fašistinė Vokietija, lietuvių locai liko be darbo. Nors jau ir turėjau tolimosios laivininkystės kapitono diplomą, tačiau, kad galėčiau užimti laivo vado pareigas, man dar trūko pusės metų plaukiojimo stažo. Pasiprašiau, kad mane paskirtų pirmuoju šturmanu į garlaivį "Marijampolė", kuriam tada vadovavo Benediktas Monkevičius. Tai buvo geras mano draugas - su juo mudu du metus plaukiojome burlaiviu "Olivebank", vėliau kartu tęsėme praktiką garlaivyje "Ekvator".

Puikiai atsimenu paskutinį savo gyvenime reisą. 1940 metų sausio 5 dieną "Marijampolė" išplaukė jau iš okupuotos Klaipėdos į Štetiną. Kelionė prasidėjo gana nesėkmingai. Bocmanui Alfonsui Babarskiui, beje, mano pusbroliui, buvo duotas nurodymas gelbėjimo valtis pakabinti už borto, kad, užplaukus ant minų, būtų galima greičiau jas nuleisti ant vandens. Taip jau atsitiko, kad atlikdamas šį darbą, bocmanas iškrito už borto ir nuskendo.

Atplaukėme į Štetiną be nuotaikos, o čia dar mus pasivijo laivo savininkų pranešimas, kad turime įkalbinti įgulą plaukioti tik su šimto procentų karo rizikos priedu. Vokietijai pradėjus karą Europoje, kai kurios valstybės mokėdavo net 300 procentų priedą, kaliniams, sutikusiems dirbti laivuose, plaukiojimą po Baltiją užskaitydavo kaip atliktą bausmės laiką. Mūsų laivuose mokėjo tik 150 procentų karo rizikos priedą, o dabar norėjo jį dar labiau sumažinti. Laivo vyrai su tokiu parėdimu nesutiko ir išvažiavo namo. Aš, dar neatsitokėjęs dėl pusbrolio žūties, irgi išvažiavau. Vietoj savęs palikęs antrąjį šturmaną Rasiulį, išvyko Lietuvon parsivežti kitos įgulos ir kapitonas Monkevičius. Vėliau jis vadovavo "Šiauliams". Garlaivį subombardavus, pateko į Leningradą ir ten buvo saugumo patalpintas į kalėjimą, kur ir mirė. Užėjus rusams, į laivyną aš nebegrįžau. Nemačiau prasmės, - štai tokį V. Babarskio pasakojimą užrašiau, kai mudu su Bernardu Aleknavičiumi jį aplankėme Kapsuke, kaip tada vadino Marijampolę.

Po to mes dar kurį laiką su V. Babarsku pasikeisdavome laiškais, kol kartą atėjo liūdna žinia - Anapilin iškeliavo dar vienas tarpukario  Lietuvos jūrininkas.

  Venantas Butkus                    Stebina „skraidančio" trimarano greičiai

   Rugsėjo pradžioje Viduržemio jūros pakrantėje ties Hyereso uostu pietų Prancūzijoje buvo pasiektas naujas buriavimo greičio rekordas. 51,36 mazgo (95,17 km/val.) greičiu vandens paviršiumi skriejo prancūzų trimaranas „Hydroptere".  

Norėjo greitesnių laivų

   Sunku patikėti, kad tokiu dideliu greičiu gali plaukti laivas, kurio vienintelis variklis - burės. Pasaulinės buriavimo rekordų registravimo tarybos (WSSRC) duomenimis, net moderniausios vieno korpuso jachtos „išspaudžia" tik 24 mazgus. 2008 m. „Volvo Ocean Race" regatoje aplink pasaulį dalyvavusios jachtos „Ericsson 4" pasiektas didžiausias greitis buvo 24,85 mazgo.

Nuo 1662 m. vasaros, kai senojoje Temzėje įvyko pirmosios istoriniuose dokumentuose minimos jachtų lenktynės, buriuotojai pageidavo vis greitesnių sportinių laivų. Tikroji greičio rekordų „medžioklė" prasidėjo XIX a. viduryje. Sportinių laivų statytojai pradėjo daugiau dėmesio skirti jachtų korpuso konstrukcijoms tobulinti. 1844 m. amerikietis inžinierius R.Stivensas pirmasis pastatė aštrių kontūrų aptakią jachtą „Marija". Ji pasiekdavo net 17 mazgų greitį.

   Perversmas kovoje už naujus greičio rekordus buriavime įvyko tada, kai laivų projektuotojai atkreipė dėmesį į Okeanijos salų gyventojų naudojamus dviejų korpusų laivelius - katamaranus. Tiesa, juos teko gerokai patobulinti. Šiuolaikiniai katamaranai ir trimaranai (trijų korpusų) turi akivaizdžių pranašumų prieš tradicines jachtas - didesnis denio plotas ir mažesnis korpuso sąlytis su vandeniu. Toks burlaivis, pučiant geram vėjui, plaukia smarkiai pasviręs ant šono ir pakėlęs priešingos pusės korpusą ar plūdę virš vandens paviršiaus.

   Pirmą kartą kelių korpusų jachtos - du katamaranai ir dvistiebis trimaranas - lenktynėse per Atlantą startavo 1964 m. gegužės 23 dieną. Po dešimties metų aviacijos inžinieriai įtikino tų atmintinų lenktynių nugalėtoją, žinomą Prancūzijos buriuotoją Eriką Tabarly dalyvauti trimarano su povandeniniais sparnais parengimo projekte. 1980 m. E.Tabarly tapo pirmuoju buriuotoju, kuris per rekordinį laiką (12 d. 4 val. 1 min.) perplaukė Šiaurės Atlantą aliuminiu trimaranu „Paul Richard"

Burlaivis su lėktuvo sparnais

Prancūzas Alain Thebault yra vienintelis Ikaras tarp okeaninių škiperių. Jis puoselėjo svajonę sukurti „skraidantį" laivą. Mėgstantis keliones, pavojus, drąsius iššūkius, turintis išradėjo gyslelę A.Thebault anksti ir rimtai pradėjo domėtis trimaranų galimybėmis siekti greičio rekordų. Bendradarbiaujant su aviacijos kompanijų ir karo pramonės inžinieriais buvo sukurtas visiškai naujo tipo trimaranas. Jis skrieja vandens paviršiumi ant milžiniškų povandeninių sparnų. Jie veikia tuo pačiu principu, kaip ir lėktuvo sparnai: slėgio skirtumas tarp apatinės ir viršutinės plokštumos pagimdo keliamąją galią.

Naujos kartos trimaraną, jo kūrėjai pavadino „Hydroptere" (gr. hydros - vanduo, ptere - sparnas). Kaip jis „skrieja" virš vandens paviršiaus galima pamatyti vaizdo klipe internete.

Praėjusių metu pabaigoje pietinėje Prancūzijos pakrantėje buriuotojai vienu momentu buvo pasiekę 61 mazgo greitį. Tuo metu pūtė stiprus vėjas su šuorais iki 45 mazgų. Pasiekęs maksimalų greitį, trimaranas šoktelėjo į viršų ir apsivertė „aukštyn kojomis". Kai kurie komandos nariai patyrė nedideles traumas. Nebaigus WSSRC patvirtintos distancijos rekordams nustatyti, trimarano pasiektas greitis nebuvo oficialiai užregistruotas.

Šiemet rugsėjį „Hydroptere" įgula vėl šturmavo burinių laivų greičio rekordus. Pagal WSSRC nustatytas taisykles, lenktynės su laiku vyksta 500 metrų ir vienos jūrmylės distancijose. Po kelerių bandymų pirmąją distanciją trimaranas įveikė 51,36 mazgo vidutiniu greičiu, o antrąją - 48,72 mazgo vidutiniu greičiu. Šie matmenys buvo atlikti su borto GPS (Palydovinės padėties nustatymo sistema). Abu pasiekti greičio rezultatai pretenduoja į pasaulio rekordus, kuriuos dar turi oficialiai patvirtinti WSSRC.

„Yachting World" tinklalapyje skelbiama, kad A.Thebault ir jo komanda iki spalio 7-osios tęs plaukiojimus. Jie ketina kitais metais pasikėsinti į Žiulio Verno taurės lenktynių aplink pasaulį be sustojimo rekordą. Prancūzo Bruno Peyrono komanda su katamaranu „Orange II" daugiau kaip 27 tūkst. jūrmylių distanciją 2005 m. įveikė per 50 dienų 18 valandų ir 20 minučių. „Hydroptere" įgula tikisi apiplaukti pasaulį per dar trumpesnį laiką.

Įspūdis: trimaranas „Hydroptere" tarsi skraido virš bangų.

Norai: škiperis Alain Thebault su „Hydroptere" planuoja greičiausiai apiplaukti aplink žemės rutulį.

 „Yachting World" ir „Yacht Pals" nuotraukos. Trimarano „Hydroptere" galimybės: Ilgis - 18,28 metrai; Plotis - 24 metrai; Stiebo aukštis - 18 metrų; Greitis - 51,36 mazgo (95,17 km/val.) ir daugiau; Įgula - 11 narių.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Genialus lenkas nuo Anglijos krantų

Venantas Butkus

 

Neseniai Lenkijoje ir Didžiojoje Britanijoje plačiai buvo paminėtos lenkų kilmės anglų rašytojo marinisto Džozefo Konrado (1857- 1924) 85-osios mirties metinės. Per trisdešimt kūrybos metų jis parašė daugiau kaip dvidešimt knygų - romanų ir apysakų. Jo kuryba yra kupina tradicinės jūrinės romantikos, dvelkia fantastinių žygių ilgesiu.

Lietuviams vis dar mažai žinomas

Pasak literatūros kritikų, Dž.Konrado kūryba praturtino Vakarų Europos literatūrą herojine asmenybės koncepcija ir naujomis pasakojimo formomis. Ji darė įtaką daugelio rašytojų kūrybai, tarp jų ir tokiems literatūros grandams, kaip E.Hemingvejus, F.S.Ficdžeraldas, G.Grinas, D.H.Lorensas. Lietuvių rašytojams, deja, šis angliškai rašęs lenkas, buvo ir, atrodo, iki šiol liko mažai žinomu autoriumi. Gal ir neverta tuo labai stebėtis, nes jūros reikalai mūsų geriausius rašytojus visais laikais mažai domino. Knygų leidėjai taip pat šiai temai neskyrė didesnio dėmesio. Tik 1941 m., kai Dž.Konrado literatūrinė šlovė jau buvo apkeliavusi civilizuotą pasaulį, į lietuvių kalbą išverstas jo apsakymas „Taifūnas". Kita jo knyga - romanas „Lordas Džimas" - lietuvių kalba pasirodė tik po 19 metų. Pagaliau „Pasaulinės literatūros bibliotekos" serijoje (72 knyga) 1990 m. buvo pateikti net 6 Dž.Konrado apsakymai. Knyga išleista stebėtinai dideliu tiražu: 90 tūkst. egzempliorių. Gaila, kad iki šiol niekam Lietuvoje neatėjo į galvą išversti ir išleisti lietuvių kalba nepaprastai nuoširdžią prisiminimų ir įspūdžių knygą „Jūrų veidrodis" (The Mirror of the Sea). Ji, pasak paties Dž. Konrado, yra „duoklė amžinai jūrai, laivams, kurių jau nebėra, ir paprastiems žmonėms, baigusiems savo gyvenimo kelią". Ją turėtų perskaityti kiekvienas jūrininkas, jei jis jūreivystę pasirinko ne vien tik proto balso vedamas, bet ir klausydamas širdies šauksmo.

Įdomu, kad iki gyvenimo pabaigos neišmokęs sklandžiai kalbėti angliškai, Dž.Konradas (tikrasis vardas - Teodoras Juzefas Konradas Koženiovskis) tapo vienu garsiausių autorių, kris rašė „long short stories" („ilgąsias noveles") nepriekaištingu anglų literatūrinės kalbos stiliumi. Neatsitiktinai pirmoji monografija apie jo gyvenimą ir kūrybą vadinosi „Genialus lenkas nuo Anglijos krantų".

Įgyvendinta svajonė

Tai, kad lenkų bajorų palikuonis taps garsiu rašytoju, gal ir galima buvo tikėtis. Literatūriniais gabumais pasižymėjo Konrado tėvas. Jis ir savo sūnų skatino skaityti gerą literatūrą lenkų ir prancūzų kalbomis. Sunkiau būtų buvę patikėti, kad inteligentiškas jaunuolis pasirinks gruboką jūreivio profesiją. Anksti netekęs į Rusiją ištremtų tėvų, globojamas turtingo dėdės, našlaitis ilgėjosi nuotykių romantikos ir herojiškų žygių. Penkiolikos jis pradėjo savo globėjo prašyti leidimo palikti Lenkiją ir išplaukti į jūrą. Dėdė nusileido, nes sūnėnui būtų tekę atlikti karinę tarnybą rusų caro armijoje. Būdami karšti Lenkijos patriotai, jie bodėjosi tokia perspektyva.

1874 m., metęs gimnaziją, Konradas atvyko į Marselį ir pradėjo tarnauti Prancūzijos prekybos laivuose. Taip jis įgyvendino savo vaikystės svajonę tapti jūreiviu. Greitai jaunasis lenkas įsitikino, kokia pavojinga ir sunki jūreiviška tarnyba. Pasak jo biografų, tuo metu jis krante praleisdavo ne mažiau laiko, negu plaukiodamas eiliniu jūreiviu. Jaunuolis nevengė ir rizikingos veiklos. Jis kontrabandos būdu gabeno ginklus į Ispaniją dono Karlo, siekusio užimti karaliaus sostą, šalininkams. Laiškuose dėdei jis užsimindavo apie kažkokią paslaptingą dvikovą, pražūtingą meilę, audringą gyvenimą, materialinius sunkumus. Dėdė nuolatos šelpdavo Konradą, tačiau jaunuolis įniko lankyti lošimų namus ir dažniausiai prasilošdavo iki paskutinio skatiko. Kartą, pralošęs stambią pinigų sumą, jis bandė nusišauti, bet tik smarkiai susižeidė krūtinę.

Po visų šių nuotykių Konradas Koženiovskis 1878 m. pasisamdė eiliniu jūreivių į vieną prekybinį anglų laivą ir nuo to laiko keliolika metų su nedidelėmis pertraukomis plaukiojo britų laivais. Iš pradžių eiliniu, o kai įgijo patirties ir pramoko anglų kalbos - kapitono padėjėju. 1886 m., išlaikęs kvotimus, jis gavo laivo kapitono sertifikatą ir tais pačiais metais priėmė Didžiosios Britanijos pilietybę. Lenkišką pavardę jis pakeitė į Joseph Conrad. Tapęs kapitonu, jis kelerius metus vadovavo tristiebiam barkui „Otago". Vėliau plaukiojo keleiviniame laive „Torrens" vyresniuoju kapitono padėjėju.

Beveik dvidešimt metų Dž.Konradas plaukiojo visais pasaulio vandenynais. Daugiausia jam teko pabuvoti Indonezijos, Malaizijos ir Filipinų uostuose, jam buvo gerai pažįstami ir Pietų Amerikos bei Pietų jūrose esančių salų miestai. Įsimintina kelione, kurios metu susirgo maliarija ir vos nenuskendo, jam tapo plaukimas garlaiviu Kongo upe Afrikoje.

Vėliau prisiminimų ir įspūdžių knygoje „Jūrų veidrodis" Dž. Konradas rašė, kad „pasaulis už jūros horizonto linijos man neegzistavo".

Ištvermės ir didvyriškumo mokytojas

Pradėjęs rašyti ilgų kelionių metu, Dž.Konradas nutarė atsidėti vien literatūriniam darbui. Juolab, kad jūrinės tarnybos sunkumai palaužė jo sveikatą. 1894 m. jis atsisveikino su jūra ir užbaigė dar jūroje pradėtą rašyti romaną „Olmejerio kvailystė". Šią knygą jis pasirašė Džozefo Konrado vardu ir juo pateko į anglų literatūrą.

Medžiagą savo knygoms Dž. Konradas daugiausia sėmėsi iš turtingos savo gyvenimo patirties, įgytos dirbant prekybos laivyne. Jūreiviai jam buvo didvyriškumo pavyzdys. Jūros pasaulis, pasak rašytojo, diktuoja savo etiką, kurioje nėra vietos kompromisams. Autobiografinė rašytojo apysaka „Šešėlio linija" laikoma jūreiviškos etikos katekizmu. Apsakyme „Jaunystė" autorius formuluoja jūreivių moralės kodeksą. Ištikimybės, pareigos, atsakomybės prieš kitus idėja labai ryški apsakyme „Taifūnas". Jame pasakojama apie „Nanšano" garlaivio kapitoną Makvirą. Šis iš pažiūros neišsiskiriantis jokiais ypatingais bruožais senas jūreivis, tuomet, kai laivas turi jau, rodos, nuskęsti, reikalauja laikytis drausmės, priešinasi netvarkai ir chaosui. Jo pasiryžimas kovoti iki galo netgi tuomet, kai kova atrodo beviltiška, išgelbsti laivą ir juo plaukusius keleivius kinus. Kituose Dž. Konrado kūriniuose taip pat dominuoja individo kova su gamtos stichija, priešiška, dažnai paslaptinga ir svetima aplinka. Tokie valingos asmenybės pavyzdžiai turėtų įkvėpti skaitytojus neprarasti ištvermės kovoje su gyvenimo sunkumais.

Atsisveikinęs su jūra, Dž.Konradas gyveno Anglijoje, kur jo talentas buvo pripažintas anglų intelektualinio elito. Pasiekęs savo literatūrinės šlovės zenitą, rašytojas mirė nuo širdies priepuolio1924 m. ir buvo palaidotas Kenteberio kapinėse.

 

Asmenybė: lenkas Dž.Konradas kaip marinistas buvo pripažintas labiausiai jūrine laikytos Anglijos bendruomenėje. 

Išmintis:  „Niekas taip nevilioja, nuvilia ar sužavi, kaip gyvenimas jūroje".

                                                                                              Grįžti į titulinį puslapį ↑

   Juozas Mažonas

   Buriuotojo ir keliautojo Artūro Svaldenio planuose - Antarktida

 

   Po viešnagės Lietuvoje, 2011-ųjų spalio mėnesio pradžioje su Klaipėdos Pilies jachtų uostu atsisveikino puikiai kruizinėms kelionėms jūromis ir vandenynais parengta burinė jachta „Okeanos".

   Lyg šuolis į šulinį

   Šio patvaraus „Westsail 32" modelio burlaivio šeimininkas kaunietis Artūras Svaldenis jau ketvirtą kartą burine jachta keliaus per Atlantą.Pirmoji Artūro pažintis su Atlanto vandenynu įvyko 1998 metais. Prieš tai jis septynerius metus gyvenimo Floridoje, šalia burlaivių stiebų miško. Baltų burių grakštumas padėjo jam apsispręsti tapti nuolatiniu jūrų bei vandenynų gyventoju ir keliautoju.

   Drąsaus vyro gyvenimas ir kelionės prasidėjo truputį didesnėje nei 8 metrų ilgio „Pearson Triton" modelio jachtoje. Su šiuo laiveliu, kurį Artūras pavadino „Arion", pirmąjį kartą buriuodamas vienas ir nugalėjo Atlanto vandenyną. Tuo pačiu laiveliu keliautojas, aplankęs Norvegiją ir Lietuvą, pabuvojęs kituose Europos uostuose, po kelerių metų grįžo atgal į JAV.

  „Pirmoji kelionė per Atlantą buvo lyg šuolis į šulinį. Neturėjau jokių buriuotojiškų įgūdžių. Patirtis ir žinios buvo sulipdytos iš  savo klaidų, noro gyventi ir buriuoti", - , prisiminė A. Svaldenis.

   Keliautojai aplink pasaulį

   Kitokio gyvenimo jis nebeįsivaizduoja ir nebenori. Jau kelioliką metų jis nuolat keliauja su jachta ir gyvena joje.

   Kelionių grafikas paprastas. Nuplaukęs tam tikrą maršruto dalį sustoja kurioje nors šalyje, padirbėja, ir gautas pajamas investuoja į laivą ir kitą kelionės etapą.Finansinius resursus entuziastas sėkmingiausiai papildo dirbdamas bei gyvendamas jachtoje Floridoje ar Norvegijoje.

   Tokiu būdu keliaujančių po pasaulį jūromis ir vandenynais šiais laikais yra nemažai. Niekas neskaičiavo, kiek po baltosiomis burėmis vienu metu aplink pasaulį keliauja žmonių.Manoma, kad nuolat žemės rutulį siekia apjuosti apie 50 - 60 tūkst. didesnių ar mažesnių burinių jachtų. Iš jų apie 15 procentų praktikuoja Artūro Svaldenio išbandytą kuklaus buriavimo technologiją.

    Suks link Antarktidos

  Jūros keliauninkų būrys sparčiai didėja. Atrodo, ilgės ir mūsų tautiečių jūros keliautojų sąrašas.

Ne vieną rašinį apie savo jūrines odisėjas lietuviškoje spaudoje  pateikė kitas kaunietis Audrius Daunys. Jis vienas su 9 metrų  ilgio jachta „Taura" 2003 metais įveikė Atlantą.Jo buriavimo „karjera" prasidėjo Norvegijoje dirbant banginių medžiotojų laive.

    Tokių istorijų ateityje skaitysime dar ne vieną. Po kintiškio Andriaus Varno kelionės jachta aplink pasaulį jo pasekėjų iš Lietuvos, kurie svajoja save išbandyti ilgame žygyje, tik daugės.

    Artūras Svaldenis, pasinaudodamas įnoringos Baltijos geresnių orų „langais",skubės į Vokietiją. Iš čia Kylio kanalu pro Olandiją, Lamanšą, Biskajos įlanką į Kanarus, Las Palmo uostą. Vėliau burės jo laivą neš link pietų Amerikos. Artūro planuose su savo „Okeanos" jachta nukeliauti per keturiasdešimtąsias platumas prie Antarktidos krantų. Apie šią Artūro ekspediciją neužilgo galėsime paskaityti naujojoje keliautojo internetinėje svetainėje: www.antarctica.lt

   Įpusėjus gruodžiui Artūro Svaldenio "Okeanos" sėkmingai prisišvartavo Gran Kanarijos salos uosto Las Palmas marinoje.

 
  

 KLASTINGASIS HORNO RAGAS

Venantas Butkus

 

Už jūrlapiuose įrašyto pavadinimo „Cape Horn" slypi viso pasaulio jūrininkus jaudinantis mitas apie jūrų stichijos klastingumą ir negailestingumą.

 

Atrado olandai iš Horno miestelio

 

 

Horno kyšulys. Vaizdas iš Pietų pusės.

       Horno salos kyšulys (55º59′ p. pl. ir 67º16′ v. ilg.) - tai ne vien tik mažytis čiliečių žemės lopinėlis. Už jūrlapiuose įrašyto jo pavadinimo "Cape Hoorn" slypi viso pasaulio jūrininkus jaudinantis mitas apie jūrų stichijos klastingumą ir negailestingumą. Nuo 1616 metų, kai olandai Isaac Lemaire ir Wilhelm Schoulten, plaukiodami burlaiviu "Eendracht", pirmieji tolimose pietų platumose aplankė nedidelę salą ir pavadino ją savo gimtojo miestelio Horno vardu, čia nuskendo daugiau kaip 2000 laivų ir žuvo daugiau kaip 10 000 jūreivių.

       Plaukimas apie Horno kyšulį pavojingas dėl daugelio aplinkybių. Tarp Horno ir Antarktidos nuolatos vyrauja audringi vakarų krypties vėjai. Uraganinės vėtros čia be perstojo gali siausti kelias savaites. Be to, šiose platumose visais metų laikais tvyro šaltis. Dangus ties Horno kyšuliu beveik visada apsiniaukęs, todėl kapitonai retai teturėdavo galimybę su sekstantu nustatyti tikslią laivo buvimo vietą. Burlaiviai, vargingai laviruodami prieš vėją, gaudė kiekvieną palankesnį dvelktelėjimą, kad išlaikytų jiems reikalingą kursą. Deja, ne kiekvienam tai pavykdavo.

       Tik XIX a. viduryje prasidėjo daugiau ar mažiau reguliarus laivų eismas pro Horno kyšulį. Hornas ypač pagarsėjo aukso karštligės metu, kai tūkstančiai nuotykių ieškotojų, Niujorke sėdusių į greitaeigius kliperius, stengdavosi kuo greičiau nuplaukti į Kaliforniją. Intensyviausia laivyba čia vyko 1900-1914 metais, kai didieji burlaiviai iš Čilės į Europą gabeno salietrą. Pradėjus veikti Panamos kanalui, šis laivų kelias prarado savo reikšmę, bet neištuštėjo. Pro Horno kyšulį vis dar plaukiojo Alandų salose gyvenančio Gustavo Eriksono laivininkystės burlaiviai. Pavyzdžiui, keturstiebis barkas "Olivebank", kuriame trumpai yra plaukioję ir keli lietuviai, nuo 1924 iki 1939 metų net dvylika kartų praplaukė šiurpulingą šlovę turintį kyšulį. Keturstiebiai barkai "Pamir" ir "Passat" buvo paskutiniai didieji burlaiviai, kurie 1948-1949 metais apiplaukė Horno kyšulį.

       Dabar audrų talžomą Horno kyšulį dažniau aplanko aplink pasaulį plaukiančių jachtų ir mokomųjų burlaivių įgulos.

 

Lietuviški pėdsakai prie Horno

 

Turbūt pasaulyje mažai beliko tokių vietų, kur kada nors nebuvo užklydęs bent vienas lietuvis. Net Dievo užmirštame Togos salyne ir netoli Ugnies Žemės aplink pasaulį plaukiančios Lietuvos jachtos "Laisvė" įgulos nariai sutiko savo tautiečių. Tad nieko nuostabaus, kad lietuviškus pėdsakus galime aptikti ir ties audringuoju kyšuliu. Jūreivystės istorikai ne kartą yra užsiminę, kad lietuviškų kanapių suktinės virvės, naudojamos XVIII-XIX amžiaus burlaiviuose, geriausiai atlaikydavo pražūtingas audras. Nėra jokios abejonės, kad tokios virvės, laikydamos išpūstas kliperių bures, ne kartą plaukė ir pro Horno kyšulį.

Nors dauguma lietuvių gana abejingi jūreivystei ir jūreiviškoms profesijoms, tačiau visada atsirasdavo būrelis lietuvaičių, besiveržiančių į jūrą savo tėvynės labui. 1926-1928 metais grupė jaunuolių, baigusių Kauno aukštesniosios technikos mokyklos Jūreivystės skyrių, atliko praktiką Gustavo Eriksono burlaiviuose "Olivebank" ir "Archibald Russel", kurie iš Pietų Amerikos ir Australijos pro Horno kyšulį gabeno į Europą superfosfatą, grūdus ir kitokias birias medžiagas. Taip atsirado pirmoji lietuviška horniečių šeima: Vytautas Babarskas, Stasys Dagys, Kazys Daugėla, Zigmas Domeika, Bronius Krikštopaitis, Stasys Kudirka, Mikas Limba, Feliksas Marcinkus, Antanas Mėlinis, Benediktas Monkevičius , Aleksandras Rasiulis, Eduardas Sliesoraitis, Pranas Šaltenis. Septyni iš jų net po du kartus įveikė audrų talžomą Horno kyšulį. Amerikoje išleistoje vieno iš horniečių kapitono B. Krikštopaičio knygoje "Jūrų kelias" nurodyta net 17 lietuvių apiplaukusių Horno kyšulį. Bet ir tai tikriausiai dar ne visi lietuviai horniečiai. Juk mes beveik nieko nežinome apie lietuvius, tarnavusius Vokietijos kaizerių ir Rusijos carų laivynuose.

 Buvęs "Archibald Russel" praktikantas Aleksandras Rasiulis, du kartus apiplaukęs Horno kyšulį, vėliau "Jūros" žurnale pasidalijo savo prisiminimais apie baisiąją naktį prie Ugnies Žemės. 1928 metų vasario 20 dieną suomių mokomasis , kuriame jūrinę praktiką atliko šeši lietuviai, su kviečių kroviniu paliko Australijos uostą Džylongą ir, pučiant palankiam vėjui, pro Tasmaniją, Naująją Zelandiją plaukė Europos link. Po 40 dienų burlaivis pasiekė Ugnies Žemę. Tą lemtingąją dieną vėjas vis stiprėjo, horizontas pasidengė juodais audros debesimis. Laivas pilnomis burėmis smarkiai plėšėsi purmyn, lagas registravo 10 jūrmylių greitį. Atėjo tamsi naktis, o vėjas kaukė vis labiau, laivas vis giliau nėrėsi į didėjančias bangas.

Prisimindamas toliau sekusius įvykius, A. Rasiulis rašė: "... Mūsų pamaina budėjimą turėjo perimti 4 val. ryto, tačiau dar visą valandą anksčiau buvome pažadinti antrojo šturmano. Gavome įsakymą suimti bures, nes audra grėsė virsti orkanu. Greitomis apsirengę išskubėjome į denį. Buvo visiškai tamsu. Smarkiai lijo. Laivas giliai nėrė į bangas, per denį šniokštė didelės šalto vandens bangos. Laivas smarkiai siūbavo, todėl kopimas į stiebus buvo neįmanomai sunkus. Suimant pačią didžiausią burę , užėjusi banga nutrenkė į denį jūreivius Larsoną ir Andersoną, kurie paskui surasti - pirmasis su išsukta ranka, o antrasis su perskeltu pakaušiu.

... Staiga, stipriai įsikibęs į stiebą, pajutau, kaip stipriai sudrebėjo visas laivas -didžiulė banga laivą sviedė nuo savo viršūnės, o sekanti banga užpylė visą laivą. Nenuleidau žvilgsnio nuo kliverio, nes man buvo aišku, kad ten jau kovojama žūtbūtinė kova.  Ir neapsirikau. Iškilus kliveriui iš vandens, pamačiau, kad vienas jūreivis, apsirengęs juodais aliejiniais rūbais, laikėsi įsikibęs jau tik bukšprito štagų Kai vėl laivas iškilo - to žmogaus ant kliverio jau nebuvo ...

Nulipus žemyn Krikštopaitis man pranešė, kad nuo bukšprito bangos nuplovė mūsų tautietį A. Mėlinį ir suomį Permaną. Be to, audros metu trys jūreiviai buvo sunkiai sužeisti, kurių tarpe ir vienas mūsiškių - M. Limba.

Kai tik buvo pajusta, kad bangos nuplovė du žmones, šturmanas išmetė du gelbėjimo ratus. Tai ir visos gelbėjimo priemonės. Tokios stiprios audros metu apie kitas gelbėjimo priemones nebuvo galima galvoti, laivo pasukti negalima, taip pat nebuvo galima imtis kitokių gelbėjimo manevrų, nes tokie žygiai grėsė pražudyti visą laivą su likusiais žmonėmis"

Tik daugiau kaip po 60 metų ties Hornu vėl pasirodė lietuviai, plaukiantys su burlaiviais. Jachta "Laisvė", kuriai vadovavo kaunietis Ignas Miniotas, plaukdama aplink pasaulį, 1994 metų gruodžio 23 dieną pirmoji aplenkė Horno kyšulį. Šios jachtos įgulai stebėtinai pasisekė: jai plaukiant pro šalį "audrų katilas" buvo gerokai išsikvėpęs ir niekuo negrasino buriuotojams.

 Netrukus antarktinėse Ugnies Žemės platumose pasirodė dar viena Lietuvos jachta "Aura". Magelano ir Biglio sąsiauriais išlindusi į Ramųjį vandenyną, ši klaipėdiečio kapitono Jono Limanto jachta Horną apiplaukė 1995 metų sausio 18 dieną.

 Na, aišku, 2009 - ųjų „Tūkstantmečio odisėja" kuri geriausiai įprasmino Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimą. Šio  istorinio plaukimo metu net dvi jachtos   „Ambersail" buriuotojų  įgulos apiplaukė legendinį Horno kyšulį.

Taigi šiokį tokį pėdsaką prie šiurpulingojo Horno esame palikę ir mes, lietuviai.

 

Horniečių draugijos

 

Daugelį tragiškų akimirkų prie Horno kyšulio išgyvenę jūrininkai 1936 metais susirinkę Atlanto pakrantėje įsikūrusiame prancūzų uoste Sen Malo įkūrė horniečių draugiją. Pirmaisiais jos nariais tapo kapitonai, vadovavę plaukusiems aplink Horno kyšulį burlaiviams. Savo draugijos simboliu jie pasirinko audros paukštį albatrosą. Tad kiekvienam didelio burlaivio kapitonui, apiplaukusiam Horno kyšulį, suteikiamas garbingas "Albatroso" titulas.

Netrukus horniečių ratas ėmė plėstis. Apie Horno kyšulį plaukusių laivų įgulos nariai, kurie tik vėliau įsigijo kapitonų patentus, įkūrė savo draugiją, pavadinę ją dar vieno jūros paukščio vardu - "Malamok". Neatsispyrė pagundai pasigarsinti ir kapitonų horniečių žmonos. Jos susibūrė į "Tauben" (balandės) draugiją. Ambicingieji buriuotojai, sėkmingai įveikę klastingąjį Horno kyšulį, įsteigė "Voiliers" klubą.

Atrodo, kad lietuviai su suomių burlaiviais apiplaukę Horno kyšulį, jokiai horniečių draugijai nepriklausė. O grįžę namo "Laisvės" ir "Aura" buriuotojai iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos 1995 metais įsteigė Lietuvos horniečių klubą. Klubo komandoru buvo išrinktas I. Miniotas.

Kokia nors ypatinga visuomenine veikla horniečių draugijos ir klubai nepasižymi. Tai tiesiog malonūs likimo brolių sambūriai, kurių nariai laikosi savo sukurtų tradicijų ir ritualų. Pavyzdžiui, horniečiai įsitikinę, kad jie gali nieko nebijodami švilpauti laivo denyje arba nusispjauti už borto, nors šiaip jau jūrininkai mano, kad toks elgesys išprovokuoja audrą ar kitokius nemalonumus. Be to, horniečių draugijos nuostatai numato, kad jos nariai turi teisę į kairę ausį įsisegti sidabrinį auskarą. Anksčiau, kai tikri vyrai dar nesipuošdavo moteriškais aksesuarais, tai buvo išskirtinis horniečių atpažinimo ženklas. Šiandien, kai auskarus ausyse ir kitose kūno dalyse nešioja žalias jaunimėlis ir pramogų verslo žvaigždės, senoji horniečių tradicija nebetenka prasmės.

                                                                         Grįžti į titulinį puslapį

Užsakymai  vestuvių , švenčių ir renginių fotografavimui bei filmavimui priimami tel. 8 686 70687 arba užpildant šią anketą.

 Daugiau vestuvinių

 fotografijų albumų

 pamatysite aplankę

           ↓ ↓ ↓

    Kūrybingai įamžinsime  reikšmingiausias ir nuostabiausias Jūsų gyvenimo akimirkas ir nudžiuginsime Jus šiuolaikišku, puikiai

sumaketuotu, įspūdingai atrodančiu fotografijų albumu ar foto knyga. Foto knygos - puikiausias sprendimas įamžinti ne tik vestuves.

Foto knygos Jums ilgai prisimins šeimos šventes, vaikų ir anūkų krikštynas, gimtadienius ir kitas smagias gyvenimo akimirkas.




        

                

      

   

     Vestuves , kitas šeimos šventes ar įmonių renginius  fotografuojame ir filmuojame pagal  užsakovo pageidavimus. Visa šventės ar renginio eiga, detalės ir  užsakovo norai ,  kainos aptariami susitikus, priimant užsakymą.

  

  

       Užsakovui pateikiami fotografuotų ar filmuotų vestuvių bei kitų renginių vaizdinės

      produkcijos pavyzdžiai ir galimi   variantai, aptariamas išankstinis šventės fotografavimo

      ar filmavimo scenarijus.

 

        

    

 Užsakymai  vestuvių , švenčių ir renginių fotografavimui

 bei filmavimui priimami tel. 8 686 70687 arba užpildant

 šią anketą.

 
                                                                                            Grįžti ↑

     The second biggest settlement of Neringa located on the coast of the Curonian Lagoon between  high parabolic dunes. When navigating in the Lagoon, this location looks quite dark; therefore, it is considered that the name of Juodkrante originated from two words: „black coast". In written sources, Juodkrante was first mentioned in 1429. 

Juodkrantė is a fascinating settlement with a perfectly arranged and adorned promenade by the Curonian Lagoon, the reconstructed stylish old villas and fishermen's houses abounding in flower gardens and green orchards.

 

There are three places in Juodkrante where leisure and passenger boats can moor.

The passenger pier 50 m long is located S near the fairwater as well as pier near the rest house „Azuolynas". The length of passenger quay is 50 meters.

    The Amber Bay (lith. Gintaro įlanka) is located in the northern part of the settlement. There are 10 berths for boats with the length up to 10 m. The abandoned pier for fishermen‘s boats is also situated in the bay. It is possible to stay in the bay. Fishermen‘s boats stay in the bays, fishermen‘s warehouses are located near the shore.

The Amber Bay is well protected against all winds; other two harbours are protected only against W and S winds.

    The depths along the quays reach 2.5 - 3 meters. The depth of the fairwater leading to the quay is up to 3 meters; however the Juodkrante harbour possibilities are limited due to the depths of the fairwater Klaipeda - Juodkrante where the warranted depth is 1.5 meters. There are 10 berths for the boats with the length up to 10 meters in each harbour.

The Amber Bay: The buoy No. 6 has to be left at the left side and from the fairwater one has to proceed perpendicularly to the shoer, the course is 270°. The shallowest place - isthmus. The depth of the entrance channel 1.5 meters, the depths near the quays - 1.5 meters. The passenger pier is located at the western edge of the fairwater.

The harbour at "Azuolynas" rest house is located S of the passenger pier and N of church at "Azuolynas" rest house built near the shore. The up side down L-shaped pier is constructed almost perpendicularly offshore. Approaching the pier one should act carefully as there are several shallow places up to 1.5 meters deep.

       

  

Kas tas „Marinus" klubas?

"Marinus" klubo nariai 

        "Albatroso" prizas

        Su plunksna po burėmis

      

            Klaipėdoje - paminklas negrįžusiems iš jūros

                            

    Prie Lietuvos jūrų muziejaus iškilęs  jūrinis monumentas iškart tapo  ne tik uostamiesčio puošmena, bet ir dar vienu jūrų valstybės simboliu.

   Šio paminklo idėjos sumanytoju yra Lietuvos marinistikos žurnalistų klubas. Idėja kilo dar 2007 metais.

   Kopgalyje  gimusi  senos tradicijos pagerbti jūroje žuvusius jūrininkus naujai suvienijo šalies jūrinę bendruomenę. Ceremonijos dalyviai ypač džiaugės tuo, kad   kolektyvinis idėjos  materializavimo rezultatas bus matomas visiems į Lietuvos uostą atplaukiantiems laivams.

Legendos pasakoja, kad virš  vandenų skraidantys žuvėdros ir albatrosai - tai paukščiai, kuriuose atgimsta žuvusių jūrininkų sielos. Todėl prieš penkerius metus tokią mintį aptarę uostamiesčio žurnalistai marinistai  paminklo viziją  pavadino „Albatroso" vardu, nes  šis žodis vienodai suprantamas visame pasaulyje.    Idėją statyti paminklą rėmė Susisiekimo ministerija ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija bei uostamiesčio savivaldybė, bet „Albatrosui" nuo aibės maketų, kuriuos kūrė skulptorius       Klaudijus Pūdymas, iki postamento teko „skristi" penkerius metus.

    Iš pradžių nesutarta dėl vietos prie vandens, vėliau keitėsi ministrai ir uosto vadovai.  plieno pagamintas  ir miestui dovanotas paminklas savo skrydžio laukė ilgokai. Uosto direkcijai teko išlaidos dėl postamento ir aplinkos, o  rangos procesą uždelsė ir atidarymo ceremoniją į žiemą nukėlė viešieji  pirkimai. Statybos darbai truko vos porą mėnesių. Vakarų laivų gamykloje iš laivų

Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė padėkojo už dar vieną dovaną, kuri iškart priaugo  prie viso statinių komplekso. Pasak jos, „Albatrosas"  tapo įžanga į jūreivystės istorinę ekspoziciją. O ji pasakoja apie užmirštas ir atmintyje išlikusias šiurpias tragedijas, žmogaus ir jūros sąveikas, Lietuvos laivų likimus.

Paminklo idėjos autoriai „Albatroso" atidengimo dienai spėjo išleisti knygą, kurioje aprašyta ne tik skulptūros  kūrimo raida, bet ir  Lietuvos laivyno praradimai. Nurodoma, kad tarpukaryje jūros dugne atgulė motorlaiviai „Neringa", „Panevėžys", Kaunas", „Nida", „Kretinga", Utena", „Marijampolė", „Šiauliai".  Panašus likimas ištiko ir vienintelį Lietuvos karo laivą „Antanas Smetona". Pastarojo laikotarpio didžiausia nelaimė įvyko 2000 metais, kai uragano užkluptas transportinis laivas „Linkuva" kartu su 18 jūrininkų įgula pradingo Ramiajame vandenyne.

Knygoje pateikiamas pagal įvairius šaltinius sudarytas ir, manoma, nepilnas,  nuo 1893 metų iki šių dienų nuskendusių prekybos ir žvejybos laivų, botų ir jachtų, karinių kreiserių  sąrašas, nurodomi  duomenys apie žuvusius Lietuvos laivų jūrininkus ir nelaimės vietas.

 

Šventąją papuošė burlaivio stiebas

 

  Šventojoje įsikūręs buriuotojas Kęstutis Oginskas savo naujojo būsto kieme pasistatė medinį  burlaivio stiebą.

Šis sumanymas labiausiai nustebino jo artimiausius kaimynus - žemaičiai nuo seno įpratę puošti sodybas ne stiebais, inkarais, o kryžiais ir koplytstulpiais.

   Iš toli matomas beveik 12 metrų aukščio medinis stiebas, pagamintas pagal žinomo burlaivių konstruktoriaus klaipėdiečio Henriko Mališausko projektą, papuošė ne tik K.Oginsko namo kiemą, bet ir marinistikos akcentų stokojančią senąją pajūrio žvejų gyvenvietę Šventąją - artimiausią kurortinės Palangos kaimynę.

   Per gimtadienius laukdamas atvykstant svečių K.Oginskas stiebe iškelia savo inicialais paženklintą vimpelą, kurį jam specialiai sukūrė Palangos dailininkė Reda Ščerbakovienė.  Per valstybės šventes stiebe plaikstosi Trispalvė.  Stiebas sutvirtintas lynais, kad jo nenuverstų vėjai.

   Anksčiau visas pajūris nuo Klaipėdos iki Būtingės buvo nusmaigstytas panašiais signaliniais stiebais.  Juose iškeltos vėliavos, įvairių geometrinių formų ženklai žvejus perspėdavo apie oro permainas. Šventojoje ir Palangoje kažkada stovėjo 20 metrų aukščio stiebai.

  "Tokių stiebų dar išlikę Kaliningrado srityje -- senuose Pilkopos ir Gilijos žvejų kaimuose", - pasakojo buriniais laivais Kuršių marias išraižęs jachtos kapitonas K.Oginskas.  Prieš porą metų jis išleido buriuotojų graibstomą knygą "Šturmano žinynas" lietuvių ir anglų kalbomis. Šį įdomų šventojiškio ir Neringos savivaldybės projektą parėmė vandens turizmo plėtrą Baltijos šalyse skatinanti Europos Sąjunga.

    Neseniai Šventojoje įsikūręs buvęs klaipėdietis K.Oginskas signaliniu stiebu šalia būsto leidžia naudotis tik savo žmonai Rasai.  "Supykusi iškelsiu jame juodą vėliavą, kad Kęstutis, grįždamas į namus iš tolo suprastų, ką galvoju", - šypsosi kol kas jokių grėsmingų pavojaus  signalų vyrui nesiunčianti, jo idėjas remianti moteris.

  Šventojiškiui stiebas primena dar 1930 metais Estijoje pastatytą jachtą "Amelija", kurią jis įsigijo Švedijoje ir su draugu parplukdė į Lietuvą. Šešias paras trukusi kelionė per Baltiją vos nesibaigė liūdnai - per audrą sugedo seno burlaivio variklis, į laivą ėmė sunktis vanduo.

  "Galėjome plaukti vingiais iki Palangos, bet jau buvome pavargę - aš stovėjau prie vairo, o draugas kibiru sėmė iš jachtos vandenį.  Ties Būtinge mobiliuoju telefonu susisiekėme su pasieniečiais.  Gelbėjimo vilkikas mus partempė į Klaipėdos uostą", - prisimena K.Oginskas.

  Švedijos įlankose ilgai plaukiojusį burlaivį "Amelija" K.Oginskas ketino restauruoti, bet vėliau šio sumanymo jam teko atsisakyti - bangų jau gerokai aptalžyto, nuo vandens išbrinkusio medinio korpuso, vidaus patalpų remontui būtų prireikę nemažų investicijų.

  Autentiškos "Amelijos" detalės šventojiškiui pravertė senųjų žvejų pavyzdžiu statant signalinį įtaisą prie savo namu.  Jo pagrindas - medinis šio burlaivio grotstiebis.

lrytas.lt inf.

„Albatroso" skulptūrėlės - jūrinės kultūros puoselėtojams

 

    2009 -ųjų liepos 25 dieną Šventojoje vykusioje žvejų šventėje išdalintos Lietuvos marinistikos žurnalistų klubo „Marinus" įsteigtos „Albatroso" skulptūrėlės. Jos skiriamos žmonėms, kurie klubo „Marinus" narių nuomone praeitais metais labiausiai prisidėjo puoselėjant jūrinę kultūrą. 
     2009 metais buvo nuspręsta kiek praplėsti apdovanojimų ratą. Po diskusijų „Marinus" klube nominacijos suskirstytos į 4 temines grupes:

1) geriausias su jūra susijęs socialinis projektas,
2) metų poelgis,
3) mokslinės literatūros leidinys,
4) grožinės literatūros leidinys.

   Šiemet nusprendėme apsiriboti tik trijais apdovanojimais, nes metų poelgio apdovanojimui nesuradome deramo nominanto.

   Geriausiu socialiniu projektu pripažinome delfinų terapijos gydant vaikus projektą.
„Albatroso" prizais apdovanoti Brigita Kreivinienė ir Mindaugas Rugevičius. Jie išleido ir knygelę "Delfinų terapija".

   Grožinės literatūros srityje apdovanotas buriuotojas Rimtautas Rimšas už 2008 m. išleistą knygą "Ne Karibų kruizas". Lengvu stiliumi parašyta knyga dedikuota vaikams ir skatina juos buriuoti. Tačiau knygą su malonumu gali pasiskaityti ir suaugę. Tai  savotiška būriavimo abėcėlė įvilkta į grožinės literatūros rūbą. Prieš tai 2005 m. R.Rimšas išleido knygą „Klajonės po jūrą ir save".

    Geriausiu mokslinės literatūros leidiniu pripažinta knyga "Jūrininkų rengimas Lietuvoje Jūreivystės istorijos

retrospektyvoje". „Albatroso" skulptūrėle apdovanotas knygos sudarytojas, mokslinis redaktorius ir dalies straipsnių bendraautorius Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktorius profesorius daktaras Viktoras Senčila.

    Nominantams įteiktos klaipėdiečio skulptoriaus Klaudijaus Pūdymo sukurtos skulptūrėlės. Jas iš organinio stiklo pagamino Klaipėdoje esanti pjaustymo vandens srove UAB „VPS" (Vandens pjaustymo sistemos).

Lietuvos marinistikos žurnalistų klubas „Marinus" Albatroso skulptūrėles teikia nuo 2007 metų.
    2007 metais prizą „Albatrosas" mūsų klubas įteikė žurnalistui ir buriuotojui Kęstučiui Oginskui. Jam prizas buvo skirtas už leidinį „Šturmano žinynas". Šis leidinys propaguoja keliones vandeniu Kuršių mariomis į Karaliaučiaus kraštą.

 

     2008 metais marinistų kūrėjų konkurso „Albatroso skrydis 2008" nominantai pirmą kartą buvo įvertinti ne krante, o putojančioje Baltijos jūroje.

Išplaukę iš uosto į atvirą jūrą Klaipėdos universiteto mokomuoju burlaiviu „Brabander" konkurso nugalėtojai, pučiant stiprokam vėjui, kurį laiką sklendė bangomis lyg audrų nebijantys jūros paukščiai.

Svyruojančiame burlaivio danyje buvo pasveikinta klaipėdietė žurnalistė Adelė Žičkuvienė, pastaraisiais metais išleidusi net dvi įsimintinas marinistinės tematikos apybraižų knygas „Likimai ir jūra".

Kitas nominantas - beletristikos plunksną išbandęs profesionalus jūrininkas, tolimojo plaukiojimo kapitonas

  Sigitas Šileris, parašęs autobiografinių novelių rinktinę „Kodėl anksti pražyla kapitonai".

Stichijos nepabūgęs Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius nominantams įteikė uostamiesčio menininko Klaudijaus Pūdymo kūrinius - aukštus skrydžius virš bangų simbolizuojančias albatrosų skulptūrėles. 

Nominantai Sigitas Šileris ir Adelė Žičkuvienė nusifotografavo kartu su Klaipėdos miesto meru Rimantu Taraškevičiumi.  

55°30.971'N   21°13.966'E

     Dreverna village is situated 8 kilometers from Priekulė and 33 kilometers from Klaipėda. Dreverna are an old fishermen's village, first mentioned in 1253 and situated on the coast of the Curonian Lagoon by the mouth of river Dreverna. Dreverna fishermen were glorified by Jonas Gižas, the skilful maker of the Kurėnas, twist- and fish-trap boats. To this day, the little cemetery of Dreverna has preserved the rare monuments of Lithuania Minor, i.e. christenings. Not far from Dreverna village, the fish market Strykis was open for almost 300 years, attracting hundreds of fishermen and merchants.   By now, fishing has remained the main occupation of Dreverna village people. Nowadays the popularity of recreational and tourism   business is constantly increasing.   In 2008 September, was completed the project "Tourism Development in Minija River Lowlands and the Curonian Lagoon water routes." After implementation of the project goals and objectives was opened Dreverna quay at the Curonian Lagoon estuary. In the quay are arranged following facilities:  Equipped with 30 berth (260 m. in length) a quay for sailing yachts and boats;  Boathouse (156.50 sq. m.);  20 parking places;  Slipway;  6 tone crane for larger-size boats to raise on the shore. Services:  Electricity and water  supply;

   Depth:  Entrance  channel - 1,0 meter; 1,5 meters at the piers.

  Dreverna Marina Entrance

 Dreverna Marina crane


   < 1 >   2   3   4   toliau >>
© "MARINUSMEDIA" 2012 Foto ir video kursai, filmavimas, taikomoji fotografija,TV reklama, dokumentiniai filmai, buriavimas